Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

46 Dalis

Hermiona atšoko kaip nuplikyta ir suspiegė:

- Aaaaaaa...aampf, - jai užspaudė burną šį kart kur kas šiltesnis delnas.

- Ššššš, - sušnypštė Severas ir atitraukė ranką, - tylėk.

Įžiebęs daug blausesnę švieselę pažiūrėjo už ko buvo pačiupusi mergina. Sienos ertmėj gulėjo senas sudžiūvęs lavonas, ant kurio plaštakos kažkas skysto blizgėjo. Profesorius atidžiai apžiūrėjo tą medžiagą, pauodė jos kvapą ir tarė:

- Taip ir maniau. Čia to garahnimų jauniklio gleivės, vadinasi jis neseniai pro čia atėjo, o dvokas rodo, jog mes artinamės prie jų guolio.

- Nori pasakyti... mes einame tiesiai į tų pabaisų teritoriją? – nedrąsiai kaip niekad paklausė Makgonagal.

- Būtent.

Profesorius vėl užgesino šviesą.

- Kokio velnio tu taip darai? – suburbėjo Smirdžius.

- Nes nenoriu atkreipti tų padarų dėmesio pirma laiko.

- Tai ką, mes taip ir stovėsim tamsoj it kokie šikšnosparniai?

- Ne, pasinaudosim naktinio matymo kerais.

- Puikiai žinai, kad aš jų nemoku, nes sušikau savo kerėjimo VML vien tik per juos, - blondinas toliau varė savo.

- Nebūk dramos karalienė, - atšovė tėvas.

Drakas tirštai išraudo it burokas ir tiesiog jautė kaip karštis ima tvoksti nuo veido, todėl pasidžiaugė, jog vis tik yra tamsu ir niekas to nemato.

Netrukus visi užsibūrė save kerais, Smirdžiui pagelbėjo Hermiona ir tada kompanija patraukė toliau. Vaizdas toli gražu nebuvo toks aiškus, kokį matė užsidegę lazdelę, nes dabar regėjo viską juodai baltai, bet vis geriau negu šleivoti visiškoj tamsoj.

Einant į priekį dvokas stiprėjo. Ksenofilijui vaidenosi, jog jis jau net girdi kažkur šlamant sienomis ropojant tiems padarams, todėl tik tvirčiau gniaužė lazdelę delne. Ir ištiesų, netrukus priešais juos išdygo kur kas didesnė ir nebeaptekusi gleivėmis garahnima. Severas netardamas burtažodžio paleido į ją žalią žaibą ir pabaisa šlumštelėjo po kojomis.

Ilgai žingsniuoti neteko, mat tunelis baigėsi, išplatėjo, o prieš juos atsivėręs vaizdas buvo koktus ir verčiantis žiaugčioti. Ant žemės puvo daugybė negyvų krokotų ir kitų, dar nesutiktų padarų kūnų. Vos grupė įžengė į šį urvą, nuo lubų ir sienų, iš visų pakampių ėmė lįsti įvairaus amžiaus garahnimos, savo šiurpiai spigiais balsais keldamos triukšmą.

- Pasilenkit, - sušnypštė vedlys ir užsimojo lazdele, - Fiendfyre!

Iš Severo lazdelės galo pliūptelėjo milžiniškos liepsnos liežuviai, kurie gainiojami po visą patalpą ėmė svilinti padarus, kurie pleškėjo dar šlykščiau rėkdami. Visur pasklido degėsių kvapas, užgožė net prieš tai buvusį dvėselienos dvoką, tad dabar visi rankomis dengė ne nosį, bet ausis. Hermiona įsikniaubė į Drako krūtinę ir nusigręžė nuo to vaizdo, mat negalėjo stebėti kaip skausmingai žūva net tokios šlykštynės kaip garahnimos.

Po keleto ilgų minučių riksmai nutilo, nebeatslinko joks naujas gyvis, todėl Sneipas vienu lengvu mostu nutraukė pragaro ugnį ir nuleido lazdelę. Patalpoje nebebuvo nieko – nei gyvų, nei mirusių pabaisų.

- Lumos, - vėl uždegė šviesą.

Visi tylėjo ir žvalgėsi aplinkui. Pirmasis prabilti ryžosi Lubinas ir, kaip ne keista, pasakė tai, ką visi galvojo: