Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

51 Dalis

Severas nusileido oru tiesiai ant atbrailos krašto, kur prasidėjo takas ir baigės praraja. Už kelių šimtų žingsnių pastebėjo susėdusius Draką, Hermioną ir Minervą. Nieko nelaukdamas nuėjo prie jų, leisdamas apsiausto skvernams suplevėsuoti ore.

- Nagi nagi... pritrūkote kelio? – pavargusiame veide šmėstelėjo šypsena.

- Tikėjomės, kad atsiųsi gynėją su mintimis, ką daryti toliau, - atsakė profesorė. Ji irgi atrodė pavargusi nuo klajonių tuneliais pirmyn ir atgal, ieškant kelio pas kitus.

- Nėra reikalo, duokit rankas, keliaujam tiesiai pas likusius, - juodaplaukis ištiesė delną trijulei.

Visiems susikabinus, Sneipas apsisuko vietoje ir už akimirkos jie vėl stovėjo milžiniškoje bibliotekoje.

- Oho... – apstulbus sušnabždėjo Hermiona.

- Ieškokit visko, kas bent kiek naudinga, - tarė ir nudrožė atgal prie lentynos, kur plušo Remas, Ksenofilijus ir Haris su Roniu.

Visas aštuonetas pradėjo sklaidyti knygas. Iš pradžių kiek suintrigavęs darbas, ilgainiui pabodo ir netgi įgriso. Viską, kas naudinga, jie krovė į vieną krūvą salės viduryje, visą kitą palikdami dūlėti lentynose ateinantiems amžiams. Merlino vaikaičio dienoraščio paieškos nejučiomis iš valandų peraugo į dienas, kurios slinko lėtai, užsitęsdamos amžinybę ir dar truputėlį. Šeštosios dienos vakarą jų gretos kiek sumažėjo, nes Lubinui reikėjo eiliksyro, gelbstinčio nuo pilnaties, tad darbas pradėjo eitis dar lėčiau, o tai varė į neviltį visus iki vieno, išsiilgusius namų ir šiltos lovos.

Aštuntąjį rytą, pasikliaujant Sneipo laikrodžiu, per salės skliautus nuaidėjo Minervos balsas:

- Severai?! Man regis radau!

Juodaplaukis akimirksniu nukūrė link profesorės, rankose laikančios storą, į šviesią odą surištą knygą, nuo senumo pablukusiomis raidėmis ir aptrupėjusiais lapais. Jis atsargiai ją paėmė iš josios rankų ir pavartė.

- O taip... išties radai... – išsišiepė stebeilydamasis į ranka rašytą turinį, - pagaliau galėsim iš čia nešdintis.

- Nejau nebaigsim peržiūrinėti kitų knygų?

Jo juodos akys pakilo nuo puslapio ir pažvelgė į jį kiaurai veriančios profesorės žvilgsnį.

- Nemanai, kad pradžiai užteks tų, kurias turime?

- Bet mes nežinome, kokius dar informacijos turtus slepia šios lentynos.

- Galėsim atkeliauti dar kartą ir viską iššniukštinėti, kai pritrūksim skaitalo... – akimis nužvelgė knygų kaugę išaugusią ant tako, kuri bylote bylojo, jog jiem darbo užteks labai ilgam laikui.

- Nežinau kaip tu, bet aš daugiau kojos nekelsiu į šiuos urvus.

- O, juk nereikės jais keliauti. Jau matėme šią biblioteką, vadinasi galėsim atsidanginti čia oru, kada tik panorėję.

- Man vis tiek bloga nuo šios vietos.

- Kaip sau nori, - tarė atsargiai sukišdamas knygą į savo kuprinę, jog ji nesusimaišytų su kitomis.

Likusieji pradėjo rinktis arčiau abiejų profesorių. Jau išsivadavęs iš pilnaties keliamų siaubų, tačiau be galo suvargęs, Lubinas atėjo nešinas dar viena knyga.

- Žiūrėk, Severai, čia ne tokia pati, kokią matei pas Dumbldorą? – paklausė.

Sneipas paėmęs knygą iš jo rankų pažvelgė į viršelį. Senos apiblukusios runos skelbė: Malumas Tenebris Vendigo „Juodžiausia pasaulio magija ir jos išt...". Toliau esančių runų buvo nebeįmanoma įskaityti.