Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

22 dalis

Žvakės liepsna vos regimai sumirgėdavo kas kartą kai vaikinas iškvėpdavo. Savo baltapūkę galvą padėjęs ant išpliekto pergamento ritinio, gulinčio viduryje stalo bibliotekoje, snaudė Drakas. Buvo vidurys nakties, o jis jautėsi toks pavargęs nuo rankraščio, rasto uždraustajame skyriuje, skaitymo, kad nė nepajuto kaip nugrimzdo į miegą. Galbūt būtų parpęs taip iki ryto, tačiau staiga jį pažadino plonas balselis:

- Ponaičiui nederėtų knapsoti bibliotekoje, tokiu vėlyvu metu.

Naktibalda krūptelėjęs sunkiai sumirksėjo. Švieselė šokinėjanti pieš nosį dirgino akis, o vokai atrodė tokie sunkūs, jog vargiai galėjo išbūti neužsimerkęs. Iš pradžių nelabai suvokė kur esąs, bet po kelių akimirkų atsitokėjęs atsigręžė į garso šaltinio pusę.

- D... Dobi?- paklausė nustebęs prikimusiu balsu.

- Taip, ponaiti Smirdžiau. Mane atsiuntė Haris Poteris, nes jau atėjo laikas vykdyti jūsų slaptą planą, kurio Dobiui nevalia žinoti.

- K... ką? Jau?- pasitrynė nutirpusį veidą.

Elfas priešais jį stypsojo apsitaisęs tamsiai žaliu kalėdiniu megztiniu atraitytomis rankovėmis, kuris ant liesučio kūno karojo it maišas. Ant kojų buvo užsitempęs skirtingų porų kojines ir įsispyręs į sutrintus guminius batus, o jie atrodė juokingai prie liaunų padarėlio blauzdų.

- Tikrai taip, ponaiti Drakai, todėl jums vertėtų paskubėti,- sukvarkė.

Pilkaakis vangiai pakilo iš savo vietos. Visas kūnas buvo sustingęs nuo nepatogios pozicijos, todėl plačiai nusižiovaudamas pasirąžė. Tuomet pačiupo kuprinę gulinčią ant grindų, iš jos išsitraukė neregimąjį apsiaustą pasiskolintą iš Hario, užsisiautė ir patraukė link sutartos vietos – tėvo kambario, palikdamas elfą sutvarkyti jo darbo vietos.

Nežinia kaip, tačiau Drakui pavyko nusigauti į požemius nieko nesutinkant – nei Filčo, nei Akilandos ar išverstaakės ponios Noris. Nesibeldęs pravėrė duris ir nusisiautė apsiaustą. Čia pat nedideliame kambaryje jo laukė Haris su Severu.

- Na štai, pagaliau pasirodei,- kreivai vyptelėjo profesorius. – Gerai, dabar taip, svarbiausia patekti į paslapčių kambarį ir nukniaukti bazilisko iltis bei iššmirinėti pakampėmis, ko Dumblui ten galėjo prireikti. Jei tik įmanoma, turim veikti greitai, kad nespėtų nė šunys suloti,- priminė planą,- judu lendat po apsiaustu, aš pasinaudosiu neregimumo kerais. Viskas, drožiam iš čia.

Kai broliai padarė kaip liepti, o Sneipas tapo nematomu, visi trys patraukė į antrą aukštą, kur žinojo esant įėjimą į paslapčių kambarį. Pasiekę kriauklę su gyvatėlės simboliu ant seno čiaupo, atidžiai stebėjo ką daro tamsiaplaukis grifukas, nes juk ne kasdien tenka išgirsti ką nors prabylant šnypštūniškai. Žemei suvirpėjus ir atsivėrus tamsiai ertmei Drakas nepatikliai paklausė:

- Ten... tikrai neužsimušim nušokę?

- Tikrai ne,- patvirtino žaliaakis ir drąsiai liuoktelėjo į skylę. Jo pavyzdžiu pasekė kiti.

Ilgai slysti neteko. Po keliolikos akimirkų jie jau šlumštelėjo apgriuvusiame kambaryje.

- Ar... čia ta vieta?- suraukė nosį blondinas.

- Dar ne,- stodamasis nuo žemės ir nusipurtydamas dulkes nuo apsiausto paneigė Haris,- paskui mane.

Kaip ir praėjusį kartą su Dumbldoru, taip ir šį sykį teko prasibrauti pro nuolaužų krūvą, kol pasiekė sunkias duris.

- Atsiverk,- sušnypštė Haris.

Metalo užraktas pakluso šnypštūniškam įsakymui, todėl netrukus prieš trijulę atsivėrė įėjimas, juos įleisdamas į milžinišką salę. Severas ir Drakas nustebę dairėsi, nes jiems šios vietos dar niekada nebuvo tekę regėti, o Haris patraukė nosies tiesumu, kur turėjo gulėti baisaus siaubūno griaučiai. Po kojomis teškeno regis niekada neišdžiūstančios balutės, kojos kartkartėmis slystelėdavo ant drėgnų plytelių, kuriomis buvo grįstas takas, tačiau vaikinas įstengė nužingsniuoti į pagrindinę salę su milžiniškų gyvačių skulptūromis, kur antrame kurse surado merdėjančią Džinę. Tačiau... jis sustojo ir negalėjo patikėti savo akimis.

- Ar kas ne taip?- pasigirdo Sneipo balsas, kuris tik dabar pasiekė pagrindinę kambario patalpą.

- Na... manau, jog žinau, ko Dumblui čia reikėjo.

- Ir ko gi?

- Nelabai smagu tai pasakyti, bet... aš stoviu kaip tik toje vietoje, kurioje gulėjo bazilisko kūnas.

- KĄ?! – vienbalsiai šūktelėjo pilkaakis su tėvu.

- Tas kalnų trolis greičiausiai sunaikino to padaro griaučius arba labai gerai paslėpė. Dar neesu tuo tikras, nes... jūs jaučiat tai?

- Ką jaučiam? – nesuprato buvęs klastuolis.

- Juodają magiją,- užtat suprato mintį profesorius,- jos išties čia daug slypi, tiesiog apčiuopiami ore jos pėdsakai, bet... – priėjo arčiau,- bet negaliu pasakyti kokios tiksliai. Aš... ne, ne tai, negalėtų to būti.

- Ko negalėtų būti?- žvilgtelėjo pro akinių stiklus tamsiaplaukis.

- Na... aš netikiu, jog čia gali būti kažkas panašaus, bet... Antrame kurse šios jėgos nejautei, tiesa?

- Ne,- papurtė galvą.

- Blogai... matai... šita jėga ir jausmas tvyrantys aplinkui... man kartą yra tekę justi kai ką panašaus,- jo juodos akys buvo išsiplėtusios iš nerimo.

- Kada?

- T... tą naktį kai Tamsos Valdovas paliko tau šitai,- pirštais perbraukė per sūnaus kaktą, turėdamas omenyje žaibo formos randą,- tavo namuose teko sutikti tokią pačią blogio giją.

Haris sutriko. Ką gi šitai galėtų reikšti?

- Tėt, apie kokią magiją mes dabar iš tiesų kalbam?- įsiterpė visai sumišęs Drakas.

- Bijau, kad Dumbldoras čia suspėjo ne tik baziliską pradanginti. Bijau, jog jis čia atėjo susikurti dar vieno horokruso ir deja, savo planą įgyvendino.

- Ar tam nereikia ką nors nužudyti?- kilstelėjo antakį.

- Reikia. O tai, kad čia kažkam neseniai įvykdyta egzekucija, tikrai galiu patvirtinti nemeluodamas – Avada Kedavra paliekamo pėdsako nesupainiočiau su niekuo kitu.

Vaikinai nejaukiai susižvalgė. Direktorius kažką nužudė? Čia? Merlinai, apsaugok, kas dedasi? Jei tai tiesa, vadinasi Hogvartse nebėra saugu, nes už mokyklos vairo sėdi iš kelio išklydęs galingiausias pasaulio burtininkas, kuris dabar gali ryžtis bet kam. Abu nejaukiai nurijo susikaupusias seilęs.

- Verčiau nešam mieles iš čia ir iš pat ankstyvo ryto šaukiam susirinkimą. Dabar mes tikrai turime rimtą bėdą,- išdžiūvusia burna tarė Severas, o tada čiupo abiem vaikinam už rankų ir oru iškeliavo į savo kambarį.