Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

14 dalis

Kai spalvos ir vaizdas nusistovėjo, panėręs į prisiminimus Severas atsidūrė nedideliame kambarėlyje baltomis sienomis, viena lova, suklypusia spinta ir vienu rašomuoju stalu, prie kurio sėdėjo regis ką tik mokyklą baigęs jaunuolis – Albas Dumbldoras. Jis vienoje rankoje gniaužė grandinėlę su kišeniniu laikrodžiu, o kita ranka skrebeno pergamentą. Sneipas priėjo ir žvilgtelėjo vaikinui per petį. Taip, tai laiškas, kurio kopiją teko jam skaityti Ritos Nepasėdos knygoje „Albo Dumbldoro gyvenimas ir melas". Jis skambėjo šitaip:

Gelertai,

Tavo teiginys, kad burtininkų viršenybė būtų PAČIŲ ŽIOBARŲ LABUI, mano manymu, yra esminis dalykas. Taip, mum suteikta galia ir, taip, toji galia suteikia mums teisę valdyti, tačiau ir užkrauna atsakomybę valdomiesiems. Turime tai pabrėžti, nes ši mintis bus kertinis akmuo, nuo kurio pradėsime statyti. Pasipriešinimo atveju, o su juo tikrai susidursime, ji turi tapti visų mūsų kontrargumentų pagrindu. Mes imame valdžią DĖL DIDESNIOJO GĖRIO. Taigi iš to išeina, kad kad sutikę pasipriešinimą turime naudoti ne...

Toliau dar nebuvo parašyta, tačiau visi puikiai žino kaip jis baigėsi. Sneipas apsižvalgė. Niekuo neišsiskiriantis paauglio kambarys. Pora paveikslų, knygų lentyna, nutėkšta į kampą sena ir nebenaudojama kuprinė, ant grindų guli suglamžytos pergamento skiautės. Staiga viskas išnyko, prisiminimų gijos, iš kurių susipynusi erdvė, ėmė suktis, tekėti, suraibuliavo ir vėl išryškėjo. Dabar Severas stovėjo lauke. Šalia stypsojo ir Albo figūra, tik dabar atrodė keleriais metais vyresnis, nosis jau suaugusi kreivai po lūžio, akys pavargusios, plaukai netvarkingi. Regis šis žmogus gerokai pasikeitė nuo pastarojo karto. Dabar jis kažko lūkuriavo prietemoje. Kažko, kas netrukus pasirodė kelyje. Tai žemaūgis rubuilis žiobaras su ožio barzdele. Albas kiek pastoviniavęs, išsitraukė lazdelę ir, Sneipo siaubui, tarė:

- Avada Kedavra.

Žiobaras parpuolė ant žemės ir daugiau nebesujudėjo. Berniokas išsitraukęs jau anksčiau regėtą kišeninį laikrodį sumurmėjo dar kažkokį burtažodį sau panosėje, bakstelėdamas jį lazdele, o tada pasisuko vietoje ir išnyko oru.

Scena vėl pasikeitė. Dabar Dumbldoras – mokyklos profesorius. Jis stovėjo viduryje savo buvusio kabineto ir vedė transfigūracijos pamoką Klastunyno šeštakursiams. Pirmame suole sėdėjo ne kas kitas kaip Tomas Marvolas Ridlis. Vos Albas išaiškino temą ir paprašė mokinių treniruotis paverčiant prieš juos gulinčius augalus į paukščius, nupėdino prie stalo. Išsitraukė mažą knygiūkštę, pamirkė plunksną į rašalą, o tada brūkštelėjo raštelį:

Ridlis akivaizdžiai tai padarė. Ar nevertėtų jam pasiūlyti bendradarbiauti?

Scena vėl keičiasi. Dumbldoras direktorius. Jo kabinete Haris. Ką tik vyko viena iš judviejų pamokų.

- Sere, ar jis vėl norėjo apsigynimo nuo jodosios magijos mokytojo vietos? Aiškiai nepasakė...

- O, neabejotinai norėjo, vėlesni įvykiai po mūsų pokalbio tai patvirtino. Matai, kai atsakiau Voldemortui tą darbą, joks apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas neišbūdavo Hogvartse ilgiau kaip vienus mokslo metus.

- Jis užkeikė darbo vietą?- paklausė berniukas.

- Prakeikė, Hari, prakeikė. O dabar eik, nes jau vėlu.

Berniukui išėjus Dumbldoras atvėrė stalčių, ištraukė tą seną ir storą juodosios magijos knygą, atsivertė ir ėmė skaityti. Knygos paraštės buvo prirašinėtos paties Dumbldoro, todėl akivaizdu, jog ne pirmą kartą ją tyrinėja.

- Ach... reikia pašalinti Voldemortą, prieš šitai...- atsidusdamas sumurmėjo pats sau,- tikiuosi Poteris tai sugebės... nerizikuosiu savimi.

Viskas baigėsi, Severas ištrūko iš direktoriaus prisiminimų. Sunkiai galėdamas patikėti viskuo ką ką tik matė atsisėdo ant grindų. Ką tas senis čia dirba? Prieš ką reikėjo pašalinti Tamsos valdovą? Ar... jis pasinaudojo Hariu, jo sūnum, tik dėl asmeninės naudos? Kas per...? Ir... ar... ar Albas, tas kuris visada atrodo kovojo prieš blogį... ar jis tą vakarą kai nužudė žiobarą... pasidarė horokrusą? Negali to būti. Negali.

Burtininkas atsistojo ir oru išnyko į savo kabinetą, kol kas nors jo ten neužtiko, nepaisant to, kad buvo pasivertęs nematomu.

***

Dalis trumpa, nes:

„Tuk tuk"

Tuk tuk. Tuk tuk. Tuk tuk.

Ar girdi, ar matai, ar jauti?

Taip plazda krūtinėj širdis.

Ji it mažas paukštelis – begalo jautri,

Jausmo liepsnų nuplakta neužgis.

Taip ji plakė ir ypatingo žmogaus,

Mūs didvyrio, mokytojo, draugo...

Begalo gero, mylinčio ir atkaklaus,

Tačiau jau pasitraukusio iš šio gyvųjų lauko.

Ar prisimenate jūs, tą akimirka kai pirmą kartą,

Išvydot vyrą, juodu apsiaustu šluojančiu grindis?

Ar prisimenat tą vyrą, kuris pamynęs savo vardą,

Siuntė elnią pas berniuką, kad užsižiebtų jam viltis?

Ar galit patikėti, kad iš vyro išmokiusio mylėti,

Teliko dulkė nebegalinti kalbėti?

Ir, o, prašau, ar galit drąsiai pasakyti,

Kad negalėjot visko dar vakar numatyti?

Taip, mirtis – jėga didi ir slėpininga,

Pasiglemš visus užgesus žvakei gyvasties,

Tačiau kodėl, kodėl, Mirtie, galinga,

Skubi užpūsti ją be priežasties?

Kodėl, kodėl, Mirtie, valdinga,

Išsineši visus geriausius tu išties?

Na nebūk tokia negailestinga,

Atsakyk, nebeskaudink man širdies.

Mes amžiais prisiminsim tas akis,

Tamsias, bet mokančias užjausti,

Ir jei jau nesugis po to širdis,

Neleisim ilgesiui krūtinėj apsiblausti.

Tuk tuk. Tuk tuk. Tuk tuk.

Ar girdi? Ar matai? Ar jauti?

Taip plazda krūtinėj širdis.

Išplėšta, nukraujavus, ir pirštai šalti,

Nustvėrę ją tyliai šnabždėsis „viltis".

Ir jei dangus ar rojus egzistuoja,

Jei dabar tu mus matai,

Mes norim padėkoti atsistoję,

Už tai kad esi ir buvai.

IN MEMORIAM ALAN RICKMAN, THE BRAVEST MAN WE EVER KNEW.

ALWAYS.