Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

48 Dalis

Kitą dieną, apie penktą valandą vakaro, prieš tai susigrūmę su dar trimis pabaisomis, keliautojai priėjo tarpeklio pabaigą ir pateko į naują požeminę salę. Ir ne, tai nebebuvo ola, kokiomis jie klaidžiojo anksčiau. Tai buvo savotiška menė, kurios sienos nusagstytos brangakmenių mozaikomis, aplink stovėjo keletas skulptūrų vaizduojančių undines ir kentaurus, o viduryje, kur susikirto keturi keliai, ant mažos pakylos stovėjo kažin koks švytintis indas, taip ir mąsinantis žmones prieiti. Jis buvo keistos formos, tarsi apversta krištolinė piramidė su ovaliai išskobtu vidumi. Pirmasis prisiartino Ksenofilijus ir ištiesė ranką patyrinėti.

- Neliesk! – riktelėjo Severas, tačiau buvo vėlu.

Ponas Geranoris prilietė gelsvos šviesos gaubiamą figūrą, kuri vos pajutusi pirštų šilumą visa sudrebėjo, o jos viduje esantis melsvas skystis suteliūškavo ir baltas žaibas pakirto arčiausiai esantįjį. Ilgaplaukis persivertė kūlio ir kelias akimirkas gulėjo nė nekrustelėdamas, bet kol atėjo likusieji, jis vėl pašoko ant kojų, išsitraukė lazdelę ir nukreipęs į bendražygius ėmė blaškytis. Ksenofilijaus akys lakstė po besiartinančius veidus, po salę, ir niekaip nerado vietos, kur galėtų apsistoti.

- Crusio! – riktelėjo jis besdamas lazdele į būrį, tačiau nepataikė, - Crucio, Crucio, Crucio!

- Everte Statum! – pataikė į burtininko šoną Makgonagal, taip nublokšdama jį ant žemės.

- Atsargiai, nesužeiskit, jis užkerėtas, - iškošė Sneipas, - Expelliarmus!

Nuginklavęs poną Geranorį, profesorius jį surišo išburta iš oro virve.

- Kvailys paskutinis... – nusispjovė juodaplaukis ir ėmė murmėti visus sau žinomus atkeikimus, tačiau nė vienas negelbėjo.

- Čia kažkas parašyta, - pasakė Lubinas.

Nuodų ir vaistų mokytojas pakėlė žvilgsnį. Remas rodė į ant pakylos šono vėl įrėžtas strigų kalbos runas.

- Nepasotinamas smalsumas atbukina protą, - garsiai perskaitė. – Ištiesų...

Ilgaskvernis nusigręžė toliau dirbti savo darbo, kad pašalintų kerų, kirtusių besimuistančiam Ksenofilijui, poveikį. Po ilgų bandymų, kuomet ničnieko nepavyko, ėmė ieškoti priešnuodžių savo kuprinėje, manydamas, jog galbūt inde esantis skystis turėjo kokį nors poveikį. Išbandžius visus paprastus viralus, kuriuos turėjo pasigaminęs iš anksto, perėjo prie sudėtingesnių ir iš antro ar trečio karto jam kažkas pavyko. Šviesiaplaukis atsipeikėjo ne akimirksniu, tad nebuvo aišku ar pavyko visiškai atsikratyti žaibo žalos, tačiau po poros minučių Geranoris sumirksėjo ir apsižvalgęs žvalesniu balsu pasiteiravo:

- Kas čia dedas? Ir kodėl aš surištas?

Būrelis susižvalgė.

- Nieko nepameni? – pakėlė antakį Lubinas.

- Ne...

- Tu bandei mus visus nukryžiuoti, - paaiškino Minerva.

- Daugiau niekas nieko šitoje patalpoje nelies, supratot? – garsiai paklausė Severas, tačiau atsako nesulaukė.

Kol visi profesoriai buvo užsiėmę Ksenofilijumi, jaunoji ketveriukė slampinėjo aplinkui. Jie pastebėjo, jog mozaikos nežymiai keičiasi, o už kiekvienos skulptūros yra dar po kelis akmenyje iškaltus rašmenis. Nejučia Drakas su Hermiona atsiskyrė nuo Hario ir Ronio, aptarinėjančio skulptūrų panašumus su tomis, kurios stovi Hogvartse.

- Tau dar nepabodo ši kelionė? – paklausė blondinas atsistojęs garbanei už nugaros ir rankomis apsivydamas jos liemenį.

- Gal... truputį. Pasiilgau saulės šviesos.

- Aš irgi. Manai dar ilgai čia bastysimės?

- Nė nenumanau.

- O jeigu... toks dienoraštis, kokio ieškome, apskritai neegzistuoja? – staiga toptelėjo Smirdžiui.

- Tada mes čia užtruksime metų metus, kol tai išsiaiškinsime.

- Jeigu iki to laiko mūsų nesuės kokia krokota ar kas nors panašaus.

- Nebūk toks pesimistas, mums puikiai sekasi, - alkūne kumštelėjo vaikinui ir nusišypsojo.

- Ne taip puikiai kaip norėtųsi.

Hermiona atsigęžė į pilkaakį. Jis atrodė pavargęs ir išsekęs, kaip ir dauguma kitų čia esančių.

- Mes juk žinojom į kur veliamės, tad dabar turim eiti iki pat galo. Taip pat aš viliuosi, jog pabaiga jau netoli, mat esame salėje, o ne eiliniame urve.

- O kur eiti toliau? Vienu keliu mes atėjom, bet iš čia veda dar trys. Jei išsiskirstysim, mūsų grupės bus nelygios, o ką slepia tie tuneliai aš nebelabai ir noriu žinoti, - šviesiaplaukio veidas apniuko.

- Bijai? – nustebo rudaakė.

- Ne, bet... – nedrąsiai vyptelėjo puse lūpų.

Jų tylų pokalbį nutraukė Severas, ragindamas visus traukti toliau ir skirstydamas naujas grupes.

- Gerai, Haris su Remu keliaus per vidurį, Drakas, Hermiona ir Minerva trauks į kairę, o aš, Vizlis bei Ksenofilijus eisim dešiniuoju taku. Jei kas nori valgyt, galim tai padaryti dabar pat, o jei ne, tuomet nėra ko stoviniuoti.

Aštuonetas jau buvo spėjęs praalkti, tad gana noriai sėdo kimšti pabosti spėjusios sūrio sriubos. Šiluma užliejusi pilvą suteikė jėgų ir noro žingsniuoti tolyn į tamsą, taigi vos tik ištuštėjo lėkštės, grupelės patraukė nosies tiesumu į jiems kliuvusį koridorių.

Dabar tunelių sienos buvo iš labiau nugludintos uolienos, nebuvo jokių išsikišimų ir didelių nelygumų. Vietomis žibėdavo vienas kitas brangakmenis, tačiau keliautojams jie nelabai rūpėjo.

- Kada spėjai taip susiburkuot su Sneipu? – staiga paklausė Haris.

- Ta prasme? – sumišo Lubinas.

- Na jūs gi priešai iki kaulų smegenų, o dabar sutariat ir, galima sakyti, kartu vadovaujat šiai ekspedicijai į nežinia kur.

- Na... manau reikėtų užmiršti tas mokyklos laikų nesąmones ir pradėti bendradarbiauti, mat susiskaldę mes nieko nepasieksime. Reikia laikytis išvien.

- Šit kaip...

Jiems beeinant ir besišnekučiuojant staiga pasigirdo tylus ir duslus beldimas.

DUKNST, DUNKST, DUNKST.

- Girdėjai? – sutriko Remas.

- Kas tai buvo?

- Neturiu žalio supratimo.

Pora burtininkų kurį laiką stovėjo ramiai ir klausėsi iškėlę lazdeles, bet garsui nepasikartojus ėmė judėti tolyn. Vis tik beldimas buvo keistas, nes nebuvo kam belsti, o ir pats garsas regis sklido iš po žemių.

Už neblogo laiko tarpo vėl pasigirdo šiurpus garsas, tik šį kart stipresnis.

DUNKST, DUNKST, DUNKST.

- Merlino kelnės, kas čia vyksta? – ne taip jau ir drąsiai sušnypštė juodaplaukis.

- Juk sakiau, aš nė nenutuokiu.

Nors stengėsi to neparodyti, Lubinas ir pats tirtėjo iš nerimo bei baimės. Viskas ką jie matė apsiribojo dvidešimčia metrų į priekį sklindančia lazdelių šviesa, o toliau jie neregėjo nieko, tik tamsą, tad vis stiprėjantis bildesys vertė galvoti apie visus blogiausius scenarijus. Staiga garsas nuaidėjo kurtinančiai garsiai.

DUNKST, DUNKST, DUNKST.