Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

25 dalis

Raudonplaukis žingsniavo koridoriumi iš Didžiosios salės vilkdamas koją už kojos. Aplink buvo tamsu, tačiau jis nesivargino išsitraukti lazdelės ir pasišviesti kelio, kadangi mintinai pažinojo kiekvieną užkaborį. Stabtelėjo prie plataus lango, užsikorė ant palangės ir įsistebeilyjo į naktį. Žvaigždės danguje spindėjo, nesimatė nė vieno debesėlio. Tolumoje mažos spingsulės atsispindėjo į ramaus ežero paviršių, kurį kaustė skaidrus ledas. Uždraustojo miško medžiai rymojo tykūs, tačiau išdidūs ir savotiškai bauginantys. Vaikiną nupurtė mintis, jog jau rytoj šią vietą gali supti būrys psichų, atnešančių ir pasėjančių niūrią tuštumą, nerimą ar netgi neviltį.

Taip jam besėdint ir besigrožint galimai greitu laiku bepasikeisiančia aplinka, pasigirdo tylūs žingsniai. Vaikinas pašoko nuo palangės ir šmurkštelėjo į šešėlį esantį sienos nišoje. Akylai stebeilyjosi į koridorių, laukdamas kol pasirodys bastūnas. Neilgai trukus, ilgu apsiaustu šluodamas grindis, pro šalį prakėblino pats Dumbldoras. Ronis palaukė, kol direktorius kiek nutols, o tada išsitraukęs lazdelę pabandė užleisti ant savęs neregimumo kerus. Nors jie buvo sudėtingi, iš ketvirto karto grifukui pavyko, todėl stengdamasis nesukelti jokio garso, nudūlino iš paskos žilabarzdžiui.

Dumbldoras ėjo ilgai, kopė laiptais aukštyn ir narstė pačius atokiausius koridorius, kur nė gyvos dvasios negalėjai sutikti. Gal po gerų dešimties minučių tokių kelionių, jie atsidūrė prie įėjimo į kambarį iki pareikalavimo.

- Infernum in terra,- sušvokštė senis.

Staiga lygi siena sujudėjo ir pasirodė durys. Direktorius užėjo į vidų, o Ronis neatsilikdamas taip pat šmurkštelėjo į atsiradusią patalpą. Dabar ji atrodė visiškai kitaip nei per SEK susirinkimus. Milžiniškoje salėje buvo gausu kolonų, kurios leidosi nuo skliautuotų lubų į mažas akmenines saleles, apsuptas besiteliuškuojančio vandens, ar kokios kitos medžiagos, nes visas skystis tiesiog virė, o iš jo gelmių švietė ryški oranžinė spalva. Ore tvyrojo pasiutėliškas karštis, net kvėpuoti atrodė sunku, nes kiekvienas staigesnis įkvėpimas degino plaučius.

„Visai kaip žiobariškoje pirtyje pas tetulę" – pagalvojo Vizlis.

Nuo durų iki patalpos vidurio vedė ne toks jau ir didelis, gal viso labo dešimties pėdų pločio, takas, kurį regis sudarė tokia pat uoliena kaip ir mažąsias saleles, o jo pabaigoje buvo išplatėjimas. Viduryje jo stovėjo kažkas panašaus į aukurą ar altorių, tačiau Ronį privertė sunerimti tai, ką išvydo tolėliau. Už to keisto statinio, grandinėmis surakintos gulėjo ir tyliai aimanavo gal septynios žmogystos. Jis nusekė paskui direktorių link jų. Ir taip, išties septyni vyrai, iš pažiūros nevyresni nei trisdešimties, gulėjo ant grindinio. Atrodė tokie kūdi, iškankinti, ištroškę, merdintys nuo nepakeliamo karščio ir bado, kūnai nusėti sužeidimų, o ant kiekvieno krūtinės buvo išpjaustytą po keistą simbolį, į kuriuos panašių vaikinui buvo tekę regėti tik Hermionos runų žodyne, todėl pasigailėjo, kad draugės dabar nėra čia su juo.

Direktorius pastvėrė vieną liesą ir suvargusį vyrą už pečių, tuomet atskyrė jo grandines nuo kitų ir nusitempė link keistojo altoriaus. Pasitelkęs kerus užkėlė vos pajudėti beįstengiantį vyriškį ant jo viršaus, o tada nematomomis virvėmis susaistė jo kūną į krikščioniškojo kryžiaus poziciją. Nežinia iš kur ištraukė sidabrinį dviašmenį peilį trumpa geležte ir smaigaliu bedė aukai į riešą. Pasruvus tamsiam kraujui Albas padažė du savo kairiosios rankos pirštus ir ėmė vedžioti nesuprantamus simbolius ant vargetos kaktos, abiejų žastų, pilvo apačios, o tada per krūtinę, viršum išpjaustytos runos, nubrėžė atvirkščią pentagramą.

Vaikino siaubui Dumbldoras ramiai tęsė egzekuciją ir sudėjęs sukryžiuotus delnus per sprindį nuo kruvinojo simbolio ėmė kažką murmėti:

- Exorcizamus te, Omnis Immundus Spiritus, Omnis Satanica Potestas, Omnis Incursio Infernalis Adversarii, Omnis Congregatio et Secta Diabolica, Ergo Draco Maledicte, Ut Ecclesiam Tuam Secura, Tibi Facias Libertate Servire, Te Rogamus, Audi Nos! Da me Spiritu Satanae!

Kūną surietė neregima jėga, o iš inkštimo, kuris išsiveržė pro sukąstus dantis, atrodė, jog vyrą veria ir nepakeliamas skausmas. Jis ėmė blaškytis, tačiau riešus ir blauzdas vis dar kaustė magija.

- Nunc, tenebris, nunc!

Auką ta pati jėga supurtė per pečius, o tada visiškai nurimo. Galva nusviro ant šono, o iš burnos ištekėjo ir skruostu nusirito siaura kraujo srovelė. Vyras mirė. Direktorius it niekur nieko paėmė lavoną ir nunešęs prie salos krašto įmetė į vandenį. Purslai pakilo, pragariškasis ežeras sujudo, nusidažė krauju, šiurpiai suriaumojo iš gelmių, staiga akimirkai užsiliepsnojo aukštais liepsnų stulpais, o tada... viskas nurimo ir stojo į savas vėžes.

Deja Ronis per savo susidomėjimą nepastebėjo, kad šis ežero sąjudis išsklaidė magiją aplinkui ir panaikino neregimumo kerus.

- TU?! – apsigręžęs subliuvo direktorius. Tokio jo dar niekam nebuvo tekę matyti.

Vaikinas išsigando. Albas keliais žingsniais pasiekė raudonplaukį ir kaulėta ranka čiupo jį už apsiausto priekio, visai šalia gerklės. Jo piktos akys žvelgdamos pro pusinių akinukų viršų sužaibavo raudoniu. Kiek pasistebeilyjęs į išsigandusį vaikėzą, išsitraukė lazdelę ir tarstelėjo:

- Obliviate.

Vaikino veidas nusigiedryjo, liko ramus ir nekaltas it mažo vaiko. Tada direktorius kartu su juo išnyko oru iš kambario ir atsirado koridoriuje netoli didžiosios salės. Čia jis paliko mokinį be nuovokos, o pats patraukė savais keliais.

***

- Roni? Ką tu čia darai? – pasigirdo Drako balsas.

Pasibaigus Kalėdiniam vakarui jis, kaip ir visi kiti, išeidinėjo iš salės, kai rado Vizlį sėdintį ant laiptų ir žiūrintį į vieną tašką. Raudonplaukis lėtai dėbtelėjo pilkaakio pusėn ir tarstelėjo:

- Su gimtadieniu.

- Ką? Šiandien nėra mano gimtadienis, ko tu prisilakei? – nesuprato.

Ronis vėl stebeilyjosi į vieną tašką. Drakas atsiduso. Ką dabar čia su juo daryti? Būtų negražu palikti vieną.

- Eime,- galop pasakė ir padėjo nesiorentuojančiam bendraklasiui atsistoti.

Deja septintakursis nė neketino judintis, todėl visu svoriu užvirto ant šviesiaplaukio.

- Kad tave kur velniai griebtų, suslike, nelaimingas,- nusikeikė,- wingardium leviosa.

Kažką suniurnėjęs strazdanosis pakilo per pėdą nuo žemės ir nusklendė šalia Drako, kuris patraukė link miegamųjų.

Grifų gūžtos bendrasis kambarys dar buvo pilnas mokinių, perkėlusių savo šventę iš salės. Vos šviesiaplaukis įžengė su skrajojančiu tiek mintimis, tiek kūnu, Roniu, jį pastebėjo Haris.

- Ką tu jam padarei?- prilėkęs paklausė.

- Prisiekiu – nieko. Radau jį be nuovokos šalia salės.

- Roni? – papurtė draugą.

- Mhmpfff... – suniurzgė, - su gimtadieniu...

- Ką?- nesuprato Haris.

- Man jis sakė lygiai tą patį, - prisipažino vyresnysis brolis.

- Tįsiam jį į kambarį,- nutarė,- matyt kažko padaugino.

Broliukai bendromis jėgomis be vargo užnešė draugą į bokšto viršų ir pasodino ant lovos krašto. Tas akimirką pasvirduliavęs krito į pagalvių šusnį ir beregint užmigo.

~~~~~~~~

Autorė:

Yooo... Chebra, sorry, kad taip ilgai nebuvo naujos, bet buvo užvirtusi šusnis visokių darbų ir darbelių, tad neišėjo parašyti. Pažadu, dabar jau vėl kelsiu dažniau, nebent dingtų mintys xd Bet man rodos aš čia šitoj dalį kažką nusipezėt pradėjau, nemanot? :/ Žodž...