Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

10 dalis

- Iš kur žinojai kur mus rasti?- paklausė Haris.

Jis, Drakas ir Severas sėdėjo profesoriaus kambaryje ant krėslų priešais spragsintį židinį ir gėrė arbatą, nepaisant vėlyvaus meto. Kuomet šviesiaplaukis vaikinas papasakojo kas nutiko, kumpanosis burtininkas pasiuto, tačiau prisivertė to neparodyti.

- Paveikslai kalba, Hari. Taip jau nutiko, kad vienas jų užsuko pas mane ir pranešė judu ten esant.

- O vienas paveikslų negalėjo pašnabždėti kokios idėjos ką man daryti?- atsiliepė Smirdžius,- Grįžti ir gultis į šlapiu žemių gniutulu užpiltą lovą neketinu.

- Nežinau, bandysiu kalbėt su Dumbldoru, tikiuosi padės, nes jo atlaidumas jau baigia užknisti. O šiąnakt... gali likti čia arba... kambrys iki pareikalavimo visados atviras.

- Ačiū, man tiks kambarys iki pareikalavimo.

Severui nepatiko, kad sūnus pasirinko kitą variantą, nes jo iškankintas, nerimo ir skausmo išvargintas, apniukęs ir per trumpą laiko tarpą bent keliais metais labiau subrendęs veidas kėlė nerimą. Jam nesinorėjo, kad po viso šito berniukas liktų vienas, ypač kai turi blogą, nors ir bandomą nuslėpti, įprotį žalotis. Tačiau susilaikė neprieštaravęs.

- Gerai, kaip nori. Tikiuosi Haris tave palydės per mokyklą po neregimuoju apsiaustu, nes nenoriu, kad vėl pakliūtumėt Filčui į glėbį.

- Nepakliūsim.

Dar prasėdėję ne mažą pusvalandį ir prakalbėję, berniūkščiai išpėdino iš tėvo požemio. Sukorė ilgą kelią per visą mokyklą kol pasiekė kambaį iki pareikalavimo, prieš tai koridoriuje sutikę šėlstantį Akilandą ir šlykščiai kniaukiančią Ponią Noris. Kai kambarys atsivėrė, jie atsisveikino ir pasuko skirtingomis kryptimis.

***

Dar prieš pusryčius Severas nukurnėjo pas direktorių ir eilinį kartą ten pakėlė skandalą. Šį kartą jis rėkė taip, jog portretuose sėdintys žmonės išsilakstė, pasiliko ir pro rėmų kraštelius stebėjo veiksmą tik patys drąsiausi. Tačiau, o, dangau, dėl Merlino kepurės, susimildamas... Albas Dumbldoras sėdėjo ramut ramutėlis, valgydamas šokoladinius pyragaičius atneštus namų elfės.

- AR TU BENT KLAUSAISI, SENAS ŽYDRAS BEGEMOTE?!

- Taip, Severai, klausausi.

- TAI KĄ, PO VELNIŲ, KETINI DARYTI?! SĖDĖSI ČIA RANKAS SUDĖJĘS IR ĖSI PAŠVINKUSIUS KEKSUS?!

- Ne, Severai, išsikepsiu naujų.

- ŽINAI, KAD NE TO KLAUSIU!

- Žinau. Ir manausi žinantis ką galime padaryti, bet tam reikia paties Drako... ir galbūt Hario sutikimo. O prie viso to, dar ir Makgonagal būtu puiku informuoti.

- KĄ ČIA TAUZYJI?!

- Tai, ką manau esant protingiausia. Severai... žinau, kad tokio dalyko, kokį ketinu pasiūlyti, dar nėra buvę per visą mokyklos istoriją, todėl... galim susilaukti daug blogos nuomonės.

- Tai ką siūlai?

- Kas jei... Draką perkeltume į Grifų gūžtą?

- Manai jis ten turi mažiau priešų?

- Ne. Tačiau ten jis turi Harį. Ir jeigu neklystu, pastaruoju metu pradėjo neblogai sutarti su Įkyrėle. Du jam palankūs asmenys geriau už nulį.

- Nemokyk manęs matematikos. Gal ir nebloga idėja... tik reikėtų dabar juos visus susišaukti čia.

- Išties reikėtų, Severai,- toliau kramsnojo desertą.