Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

53 Dalis

Po pietų visi namo gyventojai susirinko prieškambaryje ir įsitikinę, jog nieko nepalieka, iškeliavo oru į Audango girią. Ji stūksojo iškilusi tamsi virš kalnų vakarų Anglijoje. Grupė nėrė į šimtamečių medžių tankumyną ir pasileido tiesiai. Neilgai trukus jie priėjo nedidelę proskyną, pro kurią tekėjo sraunus, tačiau negilus upelis. Kaikur buvo matyti neištirpusio sniego kauburėliai. Čia burtininkai sustojo. Aplink girdėjosi vėjo ošimas šakose, kažkur tolumoje čiulbėjo vienišas paukštis. Severas nužvelgęs teritoriją atsisuko į likusiuosius.

- Manau vieta pakankamai gera, - prabilo jis, - kadangi kerai, kuriuos naudosime, nėra tokie jau nekaltučiai, nusprendžiau, jog mes jų ant žmonių neišbandinėsime. Bent jau kol kas... – nužvelgė kai kurių veidus, - galbūt vėliau ir surengsim kokią vieną kitą dvikovą, tačiau dabar manekenus, naudotus SEK užsiėmimuose Hogvartse, pakeisime medžiais. Aš asmeniškai išbandžiau nedaug naujų kerų, bet jie man veikė puikiai. Galbūt nuo jų ir pradėkime.

Visi sustojo į ratą, atsisukdami į medžius. Jie nežinojo, kokius kerus teks naudoti, tačiau buvo nusiteikę pakiliai. Nors jiems buvo žinoma, kad ruošiamasi ne šiaip sau, o rimtai reliai kovai, tačiau kolkas į treniruotę žvelgė daugiau kaip į žaidimą.

- Pirmieji kerai skirti durti, todėl ir judesys lazdele turi būti duriamasis, - pradėjo aiškinti Sneipas, - tačiau ne toks, koks būtų peiliu. Įsivaizduokit, jog laikot špagą. Atitraukiat lazdelę pasukdami riešą, laikot ją akių aukštyje, ir duriat tiesiai, sakydami Confodere. Trumpai ir aiškiai. Štai šitaip, - pademonstravo kerus profesorius, o priešais jį augančios pušies kamiene atsirado trijų colių gylio siaura skylė. – Pabandykit jūs.

Ratas sutelkė dėmesį į užduotį. Pasigirdo tariami burtažodžiai, tylūs poškėjimai ir kekismai. Iš pirmo karto su kerais susidorojo tik Hermiona ir Makgonagal. Po antro bandymo pavyko ir Lubinui. Tuo tarpu visiems kitiems teko paplušėti.

- Minerva? – kreipėsi į ją priėjęs juodaplaukis.

- Taip? – žvilgtelėjo pro akinių viršų į jį.

- Štai knygą, - padavė profesorei aptrintą, į odą įrištų pergamentų rinkinį, - Sužymėjau viską, ką derėtų jums pasimokyti, taip pat prie kai kurių kerų paraštėse parašiau pastabas. Jų vertėtų paisyti. Tikiuosi susitvarkysi su visais čia, o aš nešdinuos namo, nes pagal susitarimą, už penkių minučių turėtų pasirodyti Kingslis, parūpinęs Dumbldoro plauką, tad jei leisi, pradėsiu virti eliksyrą horokrusams surasti.

- O... gerai, - kiek sutriko.

Severas nežymiai linktelėjęs atsitraukė per žingsnį ir iškeliavo oru. Po akimirkos kojomis palietė savo kambario grindis, ir išsliūkinęs pro duris, atsisėdo virtuvėje ant kėdės. Ėmė barbenti pirštais į stalą. Laikrodis rodė dvidešimt septynias minutes po penkioliktos valandos. Trys minutės iki pasirodant Šeklbotui. Juodaakis pastvėrė nuo stalo seną Magijos Žinių numerį. Nors pusė straipsnių šiame laikraštyje buvo melagingi, tačiau kaikuriuos įvykius, neliečiančius Dumbldoro, aprašinėjo teisingai. Kad ir štai, tarptautinių magiškųjų ryšių departamento susitikimas su užsienio šalių atstovais buvo nupasakotas beveik be pagažinimų. Prancūzijos ministras pirmininkas susivaidijo su vengrų kalbos vertėju, dėl ko teko įsiterpti magiškajai policijai ir kerais atplėšti vieną nuo kito. It maži vaikai smėlio dėžėje. Juokinga.

Laikrodžio minučių rodyklei atsistojus ties šešiais, prieškambaryje pasigirdo tylus pokštelėjimas ir visai netrukus pro duris įžengė magijos ministras šluodamas grindis violetinio apsiausto kraštais.