Netikro Princo istorijos puslapiai (HP)

54 Dalis

Laikas bėgo neįtikėtinai greitai. Visi, kas tik drįso prisijungti prie SEK, turėdami nors vieną laisvą minutę, dėjo pastangas į savo įgūdžių tobulinimą. Dienomis burtininkai plušo praktiniuose užsiėmimuose, mokydamiesi naujų kerų ir naudodami mažiau pavojingus dvikovose, o vakarais skaitė knygas, gilindami teorijos žinias, kuriomis pasidalindavo su kitais per vakarienę. Kasdienė įtemta rutina vargino, tačiau rezultatai buvo akivaizdūs – tarpusavio kovos tapo nuožmiomis ir nenuspėjamomis. Jie jautė, jog jau greitai teks stoti į tikrą susirėmimą su blogio jėgomis, bet nė vienas nedrįso apie tai užsiminti garsiai, kol vieną dieną į miško proskyną nenusileido Kingslio gynėjas ir nepranešė žinios:

- Dumbldoras perėmė Ministerijos valdymą. Pusė burtininkų veikia po užvaldymo užkeikimu. Sustiprinta Hogvartso apsauga. Priimtas nutarimas, jog mokiniai nebus paleisti vasaros atostogų. Įteisinta juodoji magija.

Tai išgirdę burtininkai nustėro.

- Manau... laikas, Severai, - prabilo Minerva, ką tik nuginklavusi Lupiną.

- Išties...

Jis nežinojo ką daugiau pasakyti. Vienaip ar kitaip jau seniausiai viskas buvo paruošta mūšiui – eliksyras išvirtas, burtažodžiai išmokti, kovos technika ištobulinta iki maksimumo.

- Vykstame namo, - galop tarė, - reikia suderinti veiksmus. Pasiųskit žinią visiems.

***

Hermionos namų virtuvę teko padidinti kerais, jog tilptų visi susirinkusieji. Severas nenustygo vietoje iš nekantrumo greičiau viską užbaigti, tačiau vis delsė pradėti kalbėti. Jis laukė. Magijos ministras vėlavo dėl neramumų ir pasikeitimų vidaus politikoje, tačiau po septyniolikos minučių pasirodė ir jis. Nebebuvo ko atidėlioti.

- Kaip jau visi žinome, Dumbldoras savotiškai pagrobė ir užverbavo Hogvartso mokinius, o Magijos Ministerija tapo žaislu jo rankose. Taigi... turime veikti dabar arba niekados. Aš turėčiau leistis ieškoti horokrusų ir juos sunaikinti, kai tuo tarpu likusieji turėtų kaip įmanoma greičiau vykti į mokyklą ir pradėti puolimą. Mūsų viltis – netikėtumas. Jei Dumbldoras pajus sunaikinant jo sielos dalelę, o puolimas dar nebus prasidėjęs, jis supras kam ruošiamasi ir spės pasirengti kovai. Taigi, mes viską turime atlikti tuo pat metu. Ar aš klystu? – pasitikslino profesorius Sneipas.

- Ne, neklysti, - patikino jį Šeklbotas.

- Gerai. Tuomet pradėkime veikti. Į Hogvartsą pateksime pro ten pat, pro kur išvykome. Tunelis skersiniame skersgatvyje vis dar yra. Aš išgersiu eliksyrą prieš iškeliaujant, tad iškart žinosime, ar mūsų keliams bus lemta išsiskirti. Bet kuriuo atveju – kas prisidės prie manęs ieškant to velnio išperos horokrusų? Hari, tu nenori? Vis tik turi daugiau patirties šiuose dalykuose nei aš.

- A... taip, gerai, - sutiko juodaplaukis.

- Tu lyg buvai užsiminęs, kad galėsiu prisidėti aš, - susiraukė Drakas.

- Sakiau „jei mane įveiksi". Ar tu mane įveikei? – pakėlė vieną antakį jo tėvas.

- Ne, bet...

- Nesvarbu, gerai, jei nori – prisidėk. O dabar... – Severas atsistojo iš savo vietos ir nuėjo prie spintelės, ant kurios stovėjo nedidelis indelis su jau paruoštu eliksyru horokrusams surasti. Profesorius lengvai papurtęs buteliuką susivertė jo turinį į gerklę. Skonis buvo šlykštus ir deginantis burną, tarsi kas į ją būtų šliūkštelėjęs ugniauogių rūgšties. Tačiau po kelių akimirkų bjaurus skausmas praėjo ir įžiebė Sneipo krūtinėje stiprų nuojautos jausmą.