Kitokia

V

Pavalgiusi išgirdau naminio telefono pypsėjimą. Priėjau ir įjungiau atsakiklį, jame radau viena naują žinutę.
"Labas, Ana, norėčiau susitikti su tavim, jo, tai jai išgirdai šita mano žinutę perskambink. Čia Renas, tavo psichologas, tai tiek iki."
Neilgai pagalvojusi nutariau vis dėl to susitikti su juo. Greit nubėgau į savo kambarį ir apsirengiau, užsidėjaus šviesiai mėlynus džinsus ir baltą megztinį, susirišau plaukus į nedidelį kuoduką, ir paskambinau Renui.
- Sveiki, čia Ana, tai galime susitikti jei norite.
- Labas, o kada Tu gali?
- Kad ir dabar ! - Šuktelėjau.
- O tai gal nueikime į kokią nors kavinę?
- Ammmmm, -pasimečiau - Na nežinau.
- Nagi, sutiiik. - Pradėjo meilikautis.
- Ahh, na gerai. Tai kur ir kelinta valandą? -Klausiau.
- Na tai už puse valandos, toj kavinukei už kampo kur šalia Tavo namų. Tinka?
- Jo gerai. Iki.
- Iki Ana.
Padėjau ragelį, ir nuėjau į kambarį pasiimti rankinės. Žvilgsnį nukreipė ant stalo gulintis žiedas. Paėmiau ir pasukiojau tarp pirštų. Užsidėjau ant kairės rankos bevardžio piršto, buvo kiek per didelis, bet mano nuostabai rožės kotelis apsivyniojo mano piršta, ir jo buvo neįmanoma nuimti, bandžiau su aliejumi, vandeniu, sviestu, taukais ir muilu, niekas nepadėjo.
- O šūūdas, aš veluoju ! -Pradėjau rėkti bėgdama link durų. Greit išbėgau ir užrakinau duris. Visa uždusus pribėgau kavinės duris, žvilgtelėjau į laikrodį.
"Tik penkios minutės, nieko baisaus." - Nuraminau save.
Pro langa mačiau kaip manęs jau laukė Renas. Įėjau pro duris, ir visų žvilgsniai nukrypo į mane, lyg būtų pamatę kokį nors stebuklą. Nuėjau prie staliuko kur sėdėjo jis, atsisėdau.
- Atleisk kad veluoju. -Tariau jam.
- Nieko tokio, -nusišypsojo - Gražiai atrodai.
- Ačiū ačiū. -Išraudau. - Taigi apie ką ten norėjai pasikalbėti?
- Na, aną dieną kai Tu išėjai, pas mane užėjo toks vaikinukas, Tavo amžiaus maždaug.
-Ahaaa. - Pertraukiau jį.
- Ir kaip supratau jis Tave pažysta, jis manęs teiravosi keistų dalykų apie Tave o galiausiai liepė nesiartinti.
- Ammm, gal žinai jo vardą ar kažką? -Paklausiau.
- Na žinok jo vardo tikrai neklausiau. - Juokaudamasis atsakė.
- O išvaizda? Kažką gal pameni?
- Taip, jis buvo šviesiaplaukis, juodos akys, kažkoks labai keistas.
"O Dieve, tai buvo Alanas, kodėl jis ėjo pas jį, ir teiravosi manęs, ir liepė nesiartinti? Kas per nesąmonė. O kai sakė kad apsaugos mane, tai gal apsaugos nuo Reno..." - Į galvą pradėjo plūsti visokios mintys, ir aš žiūrėjau kažkur į tolį, pro Reną, į sieną, lyg kažkur giliau į sieną.
   Staiga prieš mane pradėjo mosikuoti dvi rankos, aš kruptelėjau. Nukreipiau žvilgsnį į Reną.
- Ar gerai jautiesi? - Paklausė.
- Taip taip, tik truputį užsisvajojau, atleisk.
- Nieko, viskas gerai.
Po kelių minučių prie mūsu priėjo padavėja, pasiteiravo ar kažko norėsime. Aš užsisakiau vištienos su salotomis ir žalios arbatos, o Renas kažkokį kepsnį ir kavos. Smagiai šnekučiavomės ir valgėme, bet netrukus mane apėmė keistas jausmas, lyg mus kažkas stebėtu.
- Gražus žiedas. - Tarė jis.
- Aha, visai nieko.
- Iš kur gavai? - Nusišypsojo.
- Aj padovanojo, nesigilink geriau. - Šyptelėjau.
"Ar tai dovana nuo to vaikino?" - Galvoje pasigirdo balsas. Greit pradėjo daužytis širdis. Pažiūrėjau į Rena, jis sėdėjo ir šypsojosi man. Padėjau įrankius ir atsigėriau arbatos.
- Manau turėčiau eiti, prastai jaučiuosi.. atleisk. - Tyliai tariau.
- Tai taip, žinoma. Palydėt Tave gal? -Paklausė ir jo akys sužibo.
- Tai ne, nereikia. - Atsakiau.
Pakilau nuo stalo ir atsisveikinau su Renui paduodama jam savo ranką. Iki namų buvo eiti ne daug, bet šį kart ėjau kokias dvidešimt minučių. Lėtai atrakinau duris ir įėjau į vidų. Net aiktelėjau, virtuvėje ant kėdės sėdėjo Alanas ir šypsojosi man, bet ta šypsena nabuvo nuoširdi, ji buvo kažkokia pikta.
- Laukiau Tavęs Ana. - Pasigirdo piktai džiugus balsas.

Žmogaiii, labai norėčiau jūsų nuomoniųųų, ačiūūū. ♥♥