Kitokia

VII

Bandžiau užčiuopti žaizdeles iš kurių nepaliaujamai bėgo kraujas, bet iš to nebuvo jokios naudos, net stipriai prispaudus pirštus, jis kaip mat prabėgdavo, man pasidarė baisiai silpna, rankos pasidarė sunkios lyg būtu prisištos su akmenim. Parklupau ant žemės ir susiriečiau į kamuoliuką kampe. Išgirdau kaip kažkas kitoj durų pusėj pradėjo šaukti mano vardą, ir atsidarė durys. Prieš mano veida išdygo išblukęs tėčio veidas, kuris rėkė kažką, bet aš negalėjau suprasti ką, lyg būtu kalbama kita kalba. Pajutau kaip mane pakėlė nuo žemės, ir nunešė ant lovos, paguldė, ir kažkas pabučiavo šaltomis kaip ledas lūpomis į žandą. Panirau į sapną.
Atsidūriau kažkokiame tamsiame tunelyja, gale jo, labai labai toli, sklido mažas šviesos spindulėlis, aš pradėjau eiti link jo, tada paspartinau žingsnį ir pradėjau bėgti. Jaučiau kaip man į veidą pūtė šaltas vėjas ir nuo jo drebėjo visas kūnas, bet negalėjau nustoti bėgti, jaučiau kaip kažkas sekė mane. Bėgau labai ilgai, bet šviesa neartėjo, o tolėjo. Bėgau kol atsitrenkiau į aukštą figūrą, negalėjau matyti kas tai buvo nes buvo labai tamsu ir su gaubtuvu. Staiga jis mane apsikabino, ir mes išnykome iš ten. Jaučiau supama jo glėbyje, vėl jaučiausi visiška bejėgė, lyg mažas išsigandęs vaikas apsuptas tamsos. Galiausiai kažkur atsitrenkėme ir pabudau.
- Tėėė ! -Pradėjau šaukti, bet nustojau ir nutesiau raidę ė.
Ant kėdės miegojęs tėtis lėtai pramerkė akis, ir plačiai nusižiovaujo.
- Labas rytas. - Apsimiegojęs pasakė.
Nusišypsojau jam, ir pridėjau pirštus prie kaklo. Dabar jaučiau tik kelis iškilimus, lyg uodo įkandumus.
- Tėti, kas vakar buvo? - Pasimetusi paklausiau.
- Mes radome tave susigūžusia kampe, kažką ten vapėjai. Baisiai mus išgąsdinai brangute.
- O man nieko nebuvo?
- Iskaitant to, tai ne, o kas turėjo būti? - Susidomėjęs paklausė.
- Ne, nieko, nieko. - Švelniai tariau ir nusišypsojau. - Ar galėtum atnešti man kažką pavalgyti?
- Taip, žinoma.
Tėtis lėtai pasiraižė, sunkiai atsikėlė nuo kėdės, ir nusliūkino pro atidaras duris.
- Uždaryt duris ! - Sušukau.
Ir jis jas uždarė. Sunkiai pakilau nuo lovos ir nuėjau iki veidrodžio, įdėmiai apžiūrėjau kaklą, bet ant jo nebuvo jokių kraujo dėmių, nieko. Tik du menkai matomi iškilimai, kurie atrodė lyt apgamai. Supratau kad tai buvo kažkokia vizija, kuri turėjo kažką reikšti, bet aš neįsivaizdavau ką.
Spoksojau į veidrodį, lyg ten būčiau stovėjusi ne aš o kažkas kitas. Plačiai atmerkiau savo akis, ir jos apsiniaukė, iš mano skaiščiai pilkų akių jos pasidarė visiškai juodos, tokios kaip Alano, gilios ir bedugnės, lyg jose nebuvo nieko, kaip kokio žveries kuris neturi sielos. Pasilenkiau veidu arčiau prie veidrodžio ir atsikvėpiau taip, kad užrasojo ta vieta ties lūpomis. Atrodė lyg viskas aplinkui suletėjo, laikas išnyko, mane apgaubė šaltis, lyg būčiau kažkur kitur. Bet staiga ant savo peties pajaučiau šiltą delną, kuris lyg pakėlė mane iš tos būsenos. Aš papurčiau galvą ir kelis kartus pamirksėjau. Tada apsisukau, ir išvydau šiltą tėčio veidą.
- Ką čia darai? Turėtum gulėti lovoje. - Pabarė mane. Ir nuvedė iki lovos. Kojos nenorėjo eiti, buvo lyg sustingusios, suledyjusios. Iš po lengvo atsiguliau į lovą, ir pradėjau žiūrėti į lubas.
- Saulute, ar gerai jautiesi? - Klausė tėtis. Tačiau jo balsas skambėjo kitaip, nepažystamai.

Nauja dalis draugai, labai norėjot, tad nuspręndžiau ankščiau parašyti.
Ši tokia keista truputį, tad norėčiau jūsų nuomonių. Ačiūūū. ;) ♥♥