Kitokia

XV

Ištiesiau ranką belstis ir dar atsisukau į Alana, jis stovėjo lyg sustingęs, blizgančios akys atrodė kad tuoj verks, bet vos vos laikėsi. Alanas atrodė labai liūdnas, žiūrėjo į mane ir prašė kad aš ten neičiau, bet aš giliai įkvėpiau ir pasibeldžiau, netrukus įėjau į vidų.
Renas kažką įnirtingai rašė, net nepastebėjo kaip aš įsmukau į vidų. Aš atsikrenkščiau ir jis pakėlė akis, visas nušvito iš laimės, lyg pamatęs prieš save stovintį stebuklą.
- Sveika Ana, - švelniai tarė.
- Labas, - ramiu balsu atsakiau.
- Prisėsk, -pasiūlė. - Kaip jautiesi?
- Puikiai, - šuktelėjau nustačiusi netikrą šypseną.
- Gerai, šiandien mes bandysime įsiskverbti į tavo pasąmonę, į galvą ir mintis, kartu pamatyti tą medį apie kurį pasakojai.
- O kaip žadi taip padaryt?- Ne mandagiai paklausiau.
- Nebijok, tu turėsi atsigulti ir klausytis manęs, gerai? - nušypsojo.
- Na gerai... - nenorėjau gynčitis.
- Tai manau ir galim pradėti, tai tu atsigult, įsitaisyk, aš tuoj ateisiu, - pasakė ir išėjo į kitą, už sienos ęsantį kambariuką.
Aš atsiguliau, minkštas pagrindas atrodė be galo patogus, jis mane tiesiog įtraukė, nenorėjo paleisti, tarsi prilipau prie jo, negalėjau atsiplėšti. Akių vokai pasidarė sunkūs, nenuostabu aš buvau baisiai pavargusi, giliai atsidusau ir pamirksėjau stipriau kelis kartus, bandydama prasibudinti. Išgirdau kaip įėjo Renas, pasukau galvą jo pusėn ir nusišypsojau jam. Šis priėjo prie manęs, ir atsitupė šalia. Padėjo ranką ant mano kojos, jo ranka tiesiog degė, buvo labai karšta, man kūnu nuėjo šaltas prakaitas. Aš išraudau.
- Na daba teturi užsimerkti, ir darytai tai, ką aš tau sakysiu, gerai? - paklausė.
Aš palinksėjau ir užsimerkiau.
- Dabar turi jaustis kaip atsiskiri nuo kūno, įsivaizduok kad tavo siela pakyla, atsiskiria, išlenda iš kūno, tu matai viską iš šono, mane, save, viską. Tu privalai atsipalaiduoti, - kalbėjo labai ramiu, migdančiu balsu.
Aš jaučiausi lyg viskas aplink mane pradėjo judėti, lyg viskas sukosi, tamsa kuri gaubė mane taip pat sukosi. Jaučiausi lyg būčiau blaškoma vėjų, į kairę, į dešinę.... staiga atsidūriau toje pačioje pievoje.
- Ana, - atsklido aidas iš kažkur. -Ar girdi mane? - balsas buvo nerišlus.
- Girdžiu, - sušukau į niekur.
- Puiku, ką matai?
Aš neatsakiau, patraukiau link medžio, juodo medžio. Pieva nuostabiai bangavo nuo vėjo, vaizdas buvo nuostabus. Priėjus atsistojau per kelis centimetrus nuo juo, kuo buvau ėjau arčiau medžio, tuo varnos rėkė labiau. Iš jų riksmų susidarydavo žodžiai, kurie liepė nesiartinti, bet aš jų neklausiau, dariau kaip man atrodė gerai.
Ištiesiau ranką prie medžio, bet neliečiau jo, su piršto galiuku per kelis milimetrus - tada perbraukiau per mediena, bet ji nebuvo panaši į mediena, ji buvo slydi lyg gleivėta ir ištepė mano pirštą lyg juodi dažai. Staiga apsiniaukė dangus, vėjas nerūpestingai taršė pievą, nelygiai, ji nebebangavo. Aš pradėjau bėgti, lyg kažko įšsigandusi, nebegirdėjau Reno, tik riksmus kurie vijosi mane. Tačiau aš sustojau, to net nenorėdama, visas mano kūnas tam priešinosi, ir ištiesiau rankas į orą. Varnos lėkė tiesiai pro mano kūną, perverdamos mane, tačiau viena su nagais perbraukė per skruostą, iš žaizdos pradėjo skverbtis kraujas, aš atsiduriau akloj tamsoje, kurioje mačiau tik dvi - spindinčias akis.

Sveikučiai, taigi gana ilgai nerašiau - vis neradau laiko, na bet va, pagaliau parašiau naują, tikiuos patiko.. ;)) ♥