Kitokia

IX

Mažas pumpurėlis atrodė lyg koks angliukas, juodas ir nedidelis. Maži lapeliai buvo sudžiuvę ir susiraukšlėję.
Kažkas pradėjo spausti pirštą, pakėliau ranką ant kurios buvęs žiedas dabar be galo spaudė man pirštą. Buvau visai pamiršusi apie jį, jis tapo lyg dalelė manęs, kuri jau priklausė man. Bet dabar juodos rožės kotelis veržė pirštą, kuris jau pradėjo mėlynuoti. Buvo išsipūtęs lyg balionas, pradėjau bandyti nuimti, bet iš to nebuvo jokios naudos kaip ir pirmajį kartą.
Atsisukau į tėtį, jis dar miegojo. Pradėjau tyliai vaikščioti aplink palatą, atsisukau į langą, ir ant stiklo atsirado įvairūs ornamentai, kurie po biškį aiškėjo į formą, įsidėjau mažalį pumpurėlį į kišenę. Paėjau kelis žingsnius atgal kad įsižiūrėčiau, ir ant lango išryškėjo juodi rožės kontūrai. Mano širdis pradėjo stipriai daužytis, kvėpavimas pagreitėjo. Kelias sekundes stovėjau sustingusi, kol į palatą su trenksmu įsiveržė seselė. Tą pačią akimirką žiedas nustojo spausti pirštą, ir aš su surauktais antakiais pažiūrėjau į ją, pridėjau pirštą sau prie lūpų, rodydama kad ji būtu čia tyliau. Ši man pamojavo, kvietė kad išeičiau už durų. Dar žvilgtelėjau į bemiegantį tėtį ir nusekiau paskui ją, tyliai uždarydama duris.
- Taip, kas yra?
- Sveika, amm, taigi mes atlikome visus tyrimus, ir tu jau laisva namo. - Tarė ir nusišypsojo man.
- Tikrai?! - Klyktelėjau iš džiaugsmo.
- Taip. - Ramiai atsakė.
- Jėgaa ! - Pradėju šaukti, įbėgau į palatą ir užtrenkiau duris, nuo treknsmo tėtis krustelėjo nuo kėdės.
- O labas ! Važiuojam namo !
- Labas... o tai jau išrašo Tave? -Tėtis klausė.
- Taip !! -Pradėjau šokti, persirenginėdama.
- Puiku. Tada aš einu kavos, Tu susiruošk, ir aš lauksiu mašinoje, gerai? - Švelniai tarė.
- Sutarta !!
Girdėjau kaip tėtis lėtai nužingsniavo ir išėjo. Lėtai užvėrė duris. Numečiau nerūpestingai ligoninės pižamą ant lovos ir įšokau į mėgstamiausius juodus džinsus ir užsidėjau marškinėlius, susikėliau plaukus į kuoduką, apsioviau batus ir lyg vėjas išskuodžiau pro duris. Greit išbėgau į lauką. Man į veida plūstelėjo gaivus oras. Apsidairiau aplinkui, tėčio dar nebuvo matyt. Atsisėdau ant suoliuko ir atsirėmiau į delnus. Rytoj antradienis, o man teks eiti į mokyklą. Tada atsiminiau tą nemalonų įvykį, tą lemtingą dieną. Užsigalvojau, ir net nepajutau kaip prieš mane išdygo šėšėlis, kruptelėjau, staigiai pakėliau galvą ir prisimerkiau. Prieš mane stovėjo Alanas.
- Labas. - Tarė jis.
- Kaip Tu drįsti čia rodytis!? - Pradėjau šaukti ant jo.
- Ei ei ei. Ramiau, katyte, aš nenorėjau viso šito. - Ramiai atsakė.
- Man neįdomu, aš nenoriu Tavęs matyti ! Supratai?! Ir aš jokia Tau ne katytė. - Atsikirtau jam.
- Oj, kai pyksti Tu dar gražesnė.
- Sakau neždinkis iš mano gyvenimo !! - Šaukiau ant jo.
Išgirdau kaip tėtis pradėjo pypsinti signalą, ir aš atsistojau.
- Daugiau nenoriu matyt tavęs ! Niekada.. -Pasakiau ir išėjau.
Greitu žingsniu nuėjau link mašinos, įsėdau į priekį ir uždariau dureles. Pajudėjome. Dar pažiūrėjau į bestovintį Alaną kuris žvilgsniu sekė mašiną. Tada tėtis paklausė.
- Taigi, kas tas vaikinas?
- Jis niekas, - susierzinusi atsakiau. - galim apie jį nekalbėti?
- Naaa... jei nenori, nekalbam. - Atsiduso.
Mačiau kaip jis susikrimto, net gaila pasidarė.
- Atleisk, - padėjau ranką ant jo peties - tiesiog jis yra niekas, ir nėra reikalo apie jį kalbėti.
- Gerai brangute. - Išspaudė šypsena. - o Tu lankysies pas tą, psichologą?
- Na, nežinau, turbūt... -Nutylau.
- Manau verta..
Visa kelią šnekučiavomės, kol pasiekėme namus. Virtuvėja degė šviesa, ir slampinėjo Helena.

Kągi, nauja dalis. Ši ne tokia įdomi, bet šis tas. Tad norėčiau jūsų nuomonių. Ačiūūū. ;)) ♥