Kitokia

XIV

Ta makiažo karalienė tiesė ranką į mane su telefonu, kol ją perkraukė į klasę įėjusi mokytoja. Sima greitai nubėgo į savo suolą ir apsimetė lyg nieko ir nebuvo. Aš nepakėliau galvos į ją, vis dar buvau įlindusi į telefoną, įnirtingai žaidžiau žaidimą. Šis žaidimas jau gana senas, bet aš jį labai mėgau. Mokytoja kažką burbtelėjo ir aš pakėliau galvą, šalia jos stovėjo Alanas. Mano mintys visiškai sumišo, kūną išpylė šaltas prakaitas.
"Šiandien turime naują mokinį" - kalbėjo ji. "Na, tai prisistatyk." - Paragino mokytoja. Vaikinas šelmiškai žvilgtelėjo į mane ir pradėjo kalbėti.
- Taigi, esu Alanas, man yra septynioliką metų, esu ne iš čia - nusijuokė. - Ir būsiu jūsų naujas klasiokas, tikiuosi sutarsime. - Pabaigė jis.
- Na, tai eik susirask laisvą vietelę, -tarė mokytoja.
Alanas pajudėjo link mano suolo, aš piktai nužvelgiau jį, bet nepaisant to, jis atsisėdo šalia manęs. Visos klasės merginos spoksojo į jį, ir kažką šnibždėjosi. -Labas, -pasisveikino Alanas.
- Net nekalbėk su manim, - piktai atrėžiau ir nusukau žvilgsnį nuo jo. Visas kitas likusias pamokas ignoravau jį. Pamokos ėjo be galo lėtai, lyg laikas buvo suledėjas...
Pasibaigus pamokoms greitai išskuodžiau iš mokyklos, ir pasukau link namų. Mačiau Alaną, kurį buvo apspitę grupelė merginų. O šis sekė žvilgsniu mane, pagreitinau žingsnį ir neilgai trukus atsiradau prie namų. Atrakinau duris ir įžengiau į vidų, numečiau kuprinę į kampą ir nubėgau į kambarį, kritau ant lovos. Buvau be galo pavargusi ir norėjau miego. Tačiau žinojau kad nebus laiko ilsėtis, nes reikėjo eiti pas psichologą. Pamačiau kažkokį lapuką ant kompiuterio ekrano, sunkiai atsistojau ir nuėjau pažiūrėti kas ten. Buvo raštelis nuo tėčio, kuriame parašyta "Brangute, Tau pas psichologa 15:00, neveluok, buvau grįžęs per pietus, vakarienė šaldytuve, grįšime tik rytoi, myliu !"
Jau buvo pats laikas ruoštis išeiti, tad tik susišukavau plaukus ir nuėjau rengtis. Netrukus išėjau iš namų, ir paktraukiau link jo. Paėjus dešimt minučių pajaučiau kad mane kažkas stebi, seka. Pagreitinau žingsnį, bet mane kažkas pačiupo už rankos, aš net pašokau nuo išgasčio. Atsisukus išvydau Alana, šis šypsojosi.
- Kur eini ?
- Ne tavo reikalas, - sušnypščiau.
- Kokia pikta.. šiaip tai žinau kur eini, - išsišiepė.
- Tai gerai, sveikinu, dabar jau gali apsisukti ir drožti namo, - piktai tariau.
- Ana, klausyk, aš nenoriu kad Tu ten lainkytumeisi, - kiek rimčiau pasakė.
Aš pagreitinai žingsnį.
- Man neįdomu ko Tu nori, palik mane ramybei.
Alanas taip pat paspartino žingsnį, bet nenuėjo nuo manęs, nepaliko. Visą kelią kol ėjom jis stipriai laikė mano rieša, kol priėjom vistiek nepaleido.
- Tai gal jau paleisi?
- Prašau, neik ten, - nustatė liūdną grimasą.
Nieko neatsakiau, šiaip ne taip išsivadavau iš jo rankos, ir įskuodžiau į koridorių. Atsistojau ties Psichologo kabineto durų.

Heyy, taigi noriu jūsų nuomonės, dabar nelabai randu laiko rašyti, tad gal dalys ne tokios įdomios, tai, ką manot? ;)