Kitokia

II

Kiekviena diena pas psichologą eidavo vis ilgiau. Kelis ankstesnius kartus dar pasikalbėdavau, bet dabar jau viskas buvo atsibodę iki gyvo kaulo tad aš tiesiog ignoruodavau jį. Pirmą kart kai atėjau, aš mačiau kaip žibėjo jo akys kai išvydo mane. Dabar aš sėdėjau ant labai nepatogios kėdės ir stebėjau kai jis kažką rašėsi ant baltos popieriaus skiautės.
Ateinant čia reikėdavo išjungti telefoną, bet ateinant šiandien pagalvojau "ai Velniop, vistiek man nuo tada niekas nerašo" ir neišjungiau. Iki išėjimo namo buvo likę pusę valandos, vis žvilgčiojau į laikrodį, nežinau kodėl, nenorėjau grįžti namo, į tą pragaro skyle, kur mane po kiekvieno apsilankymo užpildavo daugybė klausimų, kaip sekėsi ir t.t. kad ir kaip ji stengėsi su manim pasikalbėti, aš nesileisdavau į kalbas su ja. Į galvą užplūdo begalės minčių, bet mane pertraukė švelnus ir raminantis vaikino balsas.
- Ana, gerai jautiesi?
Staigiai pakėliau galvą į jį, lyg mane kažkas būtų pakėlęs iš sapno.
- Atleisk, jei nutraukiau Tavo minčių srautą, mačiau kaip staigiai susitraukė Tavo vyzdžiai. - Viskas gerai. -Pažvelgiau į laikrodį. - Ak, kaip gaila, mūsų "pasimatymas" jau baigėsi. - Sarkastiškai pasakiau.
Vaikinas nusuko žvilgsnį ir sunkiai nurijo seiles.
- Taip. Gal Tave palydėti? -Paklausė jis.
- Ne, aš žinau kelią namo. - Agresyviai ir su piktu tonu iškošiau.
- Taip, gerai.
Mačiau kaip jis susikrimto, ir koks liūdnas pasidarė. Pakilau ir nuėjau apsirengti. Jis atsistojo lyg išlydėdamas mane.
- Atleisk, bet man nereikia Tavo pagalbos, aš nesu kokia pamišėlė kokia mane laikai. -Pasakiau jam, ir nusišypsojau plačia, netikra šypsena, taip kad jis galėjo pamatyti mano deimantuką ant iltinio danties.
Greit apsioviau batus ir užsimečiau striukę, užsivyniojau savo skaistų mėlyną šaliką, ir jau buvau bedaranti duris.
- Ai bėja, koks ten Tavo vardas?
- Renas, -Nusišypsojo man.
- Aha, taip Renas. Iki.
Nespėjus jam atsakyti išsmukau pro duris ir garsiai užtrenkiau jas. Greitai nubėgau laiptais ir išskuodžiau pro laiptinės duris.
Jau buvo tamsu, nuo gaivaus oro man pradėjo svaigti galva. Dabar manęs laukė kelionė, ten kur aš visiškai nenorėjau eiti. Pasiemiau į ranką telefoną ir norėjau skambinti tėčiui ir paklausti ar jis namie, nes neturėjau raktų, bet niekas neatsakė.
"Po Velniais, dabar jau net tėvas nenori kalbėti su manim, gal vieną dieną manęs iš vis atsisakys, visai nenustebčiau".
Į galvą vėl pradėjo plūsti kvailos mintys, net nepastebėjau kaip atsidūriau šalia namų. Visos šviesos buvo užgesintos. Priėjau prie durų, paskambinau - jokio atsako. Pradėjau stipriai baladoti ir spardyti duris.
- Kas per šūdas... -Pradėjau garsiai keiktis ir šaukti, kiek apsiraminus atsisėdau ant laiptų prie laukujų durų. Pralaukiau kokias sumautas dvi valandas kol jie grįžo. Pamatęs mane tėtis pribėgo ir pradėjo teirautis ar man viskas gerai, bet aš nebuvau nusiteikusi su juo kalbėti, tik nustūmiau jo ranką, kuri buvo ant mano peties, ir įėjau į vidų.
Greitai nuėjau į virtuvę, pasiemiau valgyt, ir lyg vaiduoklis nusliūkinau į savo kambarį. Užtrenkiau duris taip, kad atrodė sujudėjo visas namas. Išsitraukiau iš kišenės telefoną, kuris nepatogiai rėmėsi į iššokusį dubens kaulą ir nerūpestingai numečiau ant lovos, jis pradėjo vibruoti. Pakėliau ir pažiūrėjau, išvydau vieną naują pranešimą iš messenger, dar kažkiek padvejojau ar atidaryti, bet po Velniais kas gali blogiausio nutikti. Ten buvo atsiusta nuotrauka iš kažkokio vaikino vardu Alanas Rager. Atidariau ją, tai buvo padarytas sreencapture iš facebook kuriame buvo įkelta nuotrauka, tai buvo ta pati nuotrauka, mano nuotrauka....