Kitokia

XI

Žinodama kad nieko nepadarysiu, atsisėdau ant lovos krašto ir užsimerkiau, užsidengiau veida rankomis, netrukus pasigirdo pasididžiuojantis, lyg būtų padaręs kažką gero, Alano balsas.
"Patyriau turbūt blogiausia diena savo gyvenime. Likau labai pažeminta, mane išdavė geriausia mano draugė Greta. Negaliu patikėti kad ji taip pasielgė. Po vaikino palikimo ir taip buvau sugniuždyta, pasitikėjau ja, ir išsipasakojau jai. Buvau visiška kvailė."
- Hmmm, -sukluso jis - O kodėl nerašai datų?
Negalėjau jam atsakyti, pajutau kaip manimi pradėjo eiti šiltos bangos, visą kuną išmušė karštis, kojos ir rankos pradėjo drebėti lyt būčiau nuoga išėjusi žiema į lauką.
- Na gerai, tęskime.
"O Dieve, kodėl.... padariau dabar tikriausiai DIDŽIAUSIA klaida ir kvailiausia. Negaliu patikėti kad tai padariau. Turbūt tuoj mirsiu, bet aš ir nebenoriu" -Alano balsas užlūžo. Atsisukau į jį ir mačiau kaip jis sunkiai nurijo seiles. Tyliai baigė skaityti likusia dalį, atsirėmė į stalą ir užsimerkė.
- Ana.. - Pasigirdo jo liūdnas balsas.
- Ko, ko Tu nori iš manęs ?! - Pratrūkau ir mano skruostais pradėjo riedėti ašaros. Pasidaviau jausmams.
- A-aš.. - Bandė kalbėti jis.
- Ką Tu?! Ar nematai kad jau ir taip pridarei pakankamai?! Ar gali palikti mane viena?! - Šaukiau ant jo, o jis tiesiog ten stovėjo ir nieko nedarė, tik spoksojo į mane savo juodom, bedugnėm, akim ir nieko neištarė.
- Ko Tu nori? - Jau kiek ramesniu, bet drebančiu, balsu paklausiau.
- Aš tik noriu Tau padėti...
- Tu negali man padėti, nieks negali...
Mano balsas nutrūko, aš kritau ant lovos ir įsigniaubiau į pagalvę. Pradėjau verkti kai pajutau kaip Alanas uždėjo savo ranką ant mano peties. Pradėjo raminti, tačiau tai neveikė, aš nebevaldžiau savo jausmų, jie visiškai užgožė mano protą.
- Ana ?? - Pasigirdo tėčio balsas už durų.
Jo balsas labai išgązdino ir aš pašokau nuo lovos pažvelgiau į Alana, jis taip pat buvo truputį išsigandęs.
- Taip? Kas yra? - Atsakiau tėčiui bežiūrėdama į Alaną. Parodžiau pirštu į spinta ir jis greitai bet tyliai nubėgo ir užsidarė joje.
- Atidaryk duris ! - Tėtis riktelėjo.
Greitai apsivaliau skruostus ir nubėgau iki durų, giliai įkvėpiau ir atrakinau jas. Tėtis įsiveržė į kambarį lyg vėjas pro atdarą langą, apžvelgė visą kambarį.
- Ka-kas yra? - Drebančiu balsu paklausiau.
- Čia aš turėčiau klausti kas yra, - griežtai atsakė. - su kuo kalbėjais?
- Su niekuo.
- Nemeluok man, aš girdėjau. - Piktai pažvelgė į mane.
- Su savim kalbėjausi. -Pamelavau, nors žinojau kad tai gali pridaryti nemalonumų.
- Ana, brangute, paklausyk manęs, turi baigti visas šias nesąmones, nes suprask... - Jis užtilo.
- Nes kas?! Uždarysi mane į ligoninę? Taip? Tą norėjai pasakyti?! - Pati to nepajausdama pradėjau garsiai rėkti ant tėčio. Jis dar bandė kažką aiškinti kai abu suklusome, Alanas kažką numetė spintoja, ir nuskambėjo kritimo garsas. Abu su tėčiu atsisukome į spintą, tėtis nieko nelaukęs žengė kelis didelius žingsnius link spintos.
- Ar tikrai nenori man nieko pasakyti? - Įtariai paklausė.
Aš neatsakiau, nusukau žvilgsnį į sieną, tada jis atidarė spintos duris.

Nju va, nežinau ar ši kažkiek įdomesnė, bet aš bandžiau, tikiuosi jums patiko. Tad laukiu jūsų nuomonių. ;) ♥