Kitokia

X

Išlipome iš mašinos, ir tėtis ją užrakino. Nusišypsojo man, aš įsikabinau į jo parankę, ir mes nužingsniavome link namo. Įėjome į vidų ir Helena nustačiusi mimika plačiai išsišiepė, lyg būtų mūsų labai pasiilgusi. Pribėgo ir vienu kartu apsikabino mus abu. Aš suraukiau antakius ir atsikrenkščiau, bet ji nepaleido, tada šiaip ne taip išsivadavau iš jos gniaužtų ir nubėgau į kambarį, užtrenkiau duris ir užrakinau jas. Nusliūkinau iki rašomojo stalo išsitraukiau rytojui reikalingus vadovėlius ir sąsiuvinius ir juos bet kaip sumečiau į kuprinę. Pasiemiau savo dienoraštį. Į langą pradėjo barbenti stambūs lietaus lašai kurie labai padėjo atsipalaiduoti. Pasiemiau knygutę ir nutipenau ant lovos. Atsiguliau ant pilvo ir pradėjau kramtyti tušinuką galvodama ką parašyti, sugalvojus ėmiausi rašymo. Neilgai trukus jau buvo pilnas lapas, nuo rašymo blogame apšvietime man skaudėjo akis nunešiau knygutę ir įmečiau į stalčių, persirengiau ir įsmukau į lovą. Akių vokai iš kart apsunkėjo. Įsitaisiau ir jau buvau be užmieganti kaip išgirdau keistus garsus. Kažkas barbeno į langą, bet tai nebuvo lietus...
Tuk tuk tuk, tada pauzė, ir vėl tuk tuk tuk.
Visi miegai kaip mat dingo, mano širdis pradėjo taip daužytis, atrodė kad tuoj iššoks iš krūtinės. Nusispardžiau kaldrą ir atsisėdau. Įsižiūrėjau į langą, tačiau nieko jame nebuvo. Įtraukiau klausą, bet nieko, tyla tiesiog spengė ausyse.
"Tai kvaila..." - nuskambėjo žodžiai galvoje.
Išlipau iš lovos, ir kelis kartus lėtai apėjau aplink kambarį, visame jame buvo tamsu, tačiau viename kampe, buvo juodas siluetas, juodesnis už tamsą visame kambaryje.
Supratau kad tai buvo žmogus, jo dvi akys spindėjo nuo sklindančios mėnulio šviesos. Aš sustingau, iš baimės man lyg sutraukė visą kūną, negalėjau nei šaukti nei pajudėti. Iš baimės man pradėjo mausti pilvą, tada šiaip ne taip nuslinkau iki stalo ir įjungiau stalinę lempą. Aiktelėjau jį išvydusi ir su ranka užščiuopiau kažkokį mažą, smailų ir pailgą daigčiuką, ištiesiau ranką su juo į bestovintį kampe. Jis prunkštelėjo, tada pažiūrėjau į ranką ir joje buvo pieštukas.
- Nesiartink prie manęs, - dusliai iškošiau.
- Ir ką Tu padarysi? - piktas, pažystamas balsas tarė.
- Aš prižadu, susmeigsiu tau šitą pieštuką tiesiai į širdį.
Vaikinas nusiemė gaubtuvą, ir aš išvydau pažystamą veidą. Kaip nenustebau, tai vėl buvo Alanas.
Kiek lengviau atsidusau, ir su didelę neapykanta pažvelgiau į jo akis. Jos vėl buvo be galo liūdnos, spindėjo, jos buvo lyg sužeisto žveries, kuris kenčia begalinį skausmą, ir su tuo skausmus žvelge į mane prašydamas padėti. Man net suspaudė širdį.
- Tu dar nesupratai?! - Šuktėjau.
- Ana, aš negaliu, aš turiu būti šalia tavęs, prašau suprask. - Jo balsas skambėjo labai liūdnai.
- Ne, ne, ne, nenoriu tavęs klausytis, neždinkis iš čia !
Bet jis neišėjo, keliais žingsniais atsidūrė šalia manęs, šalia stalo. Aš greitai nubėgau iki lovos. Alanas atsisėdo ant kėdės ir atidarė stalčių kuriame buvo mano dienoraštis. Jis atsisuko į mane ir jo akys sužibėjo.
- Net nebandyk, -tyliai sušnypščiau.
Bet jis nieko nelaukęs ištraukė dienoraštį ir atvertė pirmajį puslapį.

Nju žmogai, ši nėr labai įdomi, bet pažadu kitą parašysiu įdomesnę daug... ;)) ♡