Kitokia

VIII

- Ammm, taip, viskas gerai. Tiesiog jaučiuosi kaip ne sava, sukasi galva.. -Atsakiau tėčiui.
- Tai gal nori pabandyti pamiegoti? - Raminantis tėčio balsas tarė.
- Na, gal ir neblogai būtų, -nusišypsojau - gali pabūti kol užmigsiu?
- Žinoma brangute. -Nusijuokė.
Tėtis pastatė kėdę šalia mano lovos ir paėmė mano ranką, aš užsimerkiau. Tėtis pradėjo švelniai ją glostyti, lyg ramindamas mane, ne ilgai trukus aš užmigau.
Atsidūriau kažkokioje plačioje pievoje, žolė buvo ilga, man iki liemens, ir kuteno atsidengusia oda, tas vietas kurių nedengė drabužiai. Lėtai apsisukau apsižvalgyti, aplinkui nieko nebuvo, išskyrus didelį medį tolumoje. Tada ir nuspręndžiau eiti prie jo. Kelias atrodė labai ilgas, o tas medis be galo toli. Galiausiai priėjus jį, aš stovėjau išsižiojusi, jis buvo toks įspūdingas, o aplink jį neaugo žolė. Medis labai aukštas, jį puošė dideli ryškiai rožiniai ir raudonį pumpurai. Priėjau arčiau ir giliai įkvėpiau jų aromato, man nuo jo pradėjo svaigti galva, ir pasidarė labai gerą. Nusprędžiau nusiskinti vieną, patį didžiausią ir gražiausią pumpurą, kuris augo pačiame medžio viršuje, nežinau kodėl, tiesiog žinojau kad reikia tai padaryti. Medis turėjo labai daug šakų, tad buvo gana lengva juo lipti. Užsiruopščiau ant žemiausios šakos, bet jau buvau pavargusi. Giliai atsidusus pažvelgiau į viršų, vaizda išsitempė lyg medis būtų paaukštėjęs. Na pirmyn Ana, padrasinau save. Pradėjau ropštis šakomis į viršų, jos man braižė veidą ir drabužius, kojas ir rankas, lyg bandydamos man sutrugdyti pasiekti savo tikslą. Lipimas buvo labai varginantis, ir galiausiai kai užlipau, prasiskyriau kelią pro likusias šakas ir atsidūriau pačiame medžio viršuje. Pūtė vėsus vėjas, kuris truputį padėjo atsigaivinti. Apsižvalgiau aplinkui, nieko nebuvo, tik pieva, kuri dabar atrodė dar gražiau, ji blizgėjo, nuo pučiamo vėjo ji sudarė bangas. Dabar iš čia, viršaus, ji atrodė lyg beribė, žalia, banguojanti jūra. Atsisukau veidu į pumpurą, kuris pūpsojo priešais mane. Dabar tereikėjo ištiesti ranką ir nuskinti. Ištiesiau ranką ir pumpuras tarsi suvirpėjo, išsigando manęs, pasitraukė. Bet aš be gailesčio suėmiau jo gležną kotelį ir nuskyniau. Rausvas dangus apsiniaukė, tolumoje pradėjo rėkti varnos, kurios be paliovos blaškėsi danguje, lyg aklos, nerasdamos kelio. Suvirpėjo visas medis, ir aš, su pumpuru rankoje buvau nublokšta ant žemės. Kritus iš didelio aukščio susitrenkiau galvą, man mirgėjo akyse, bet netrukus viskas pagerėjo. Vis dar gulėdama pažvelgiau į medį, šis byrėjo, žali, stambūs lapai ir pumpurai krito ant žemės, žolės. Pumpuras kurį laikiau rankoje susitraukė, ir liko nedidelis, juodas žiedelis, panašus į juodają rožę ant žiedo, kurį dovanojo Alanas.
Atsikėliau, ir man labai skaudėjo galvą, tėtis miegojo ant kėdės šalia manęs, padėjęs savo ranką ant manosios, jis vis dar ją laikė. Mano ranka buvo sugniaužta jo rankoje, su laisva ranka švelniai pakėliau jo ranką nuo savosios, kad nepakelčiau jo.
Ištraukus ranką atgniaužiau ją, ir joje buvo, mažas, juodas, susitraukęs pumpurėlis.