Kitokia

XIII

06:00, mane prikėlė šaižus žadintuvo garsas, sunkiai pramerkiau akis ir susiemiau už krūtinės. Man labai skaudėjo širdį, jausmas buvo lyg kažkas iš vidaus badė su adata. Nusprędžiau nesikelti ir ramiai pagulėti, giliai kvėpavau kol skausmas atlėgo, tada šiaip ne taip išsiruopščiau iš šiltos lovos ir įsispyriau į šlepetes. Lėtai nukrypavau iki vonios, pasižiūrėjau į veidrodį. Atrodžiau kaip ragana, juodi paakiai ir susivėlę plaukai, pasileidau ledinį vandenį ir nusiprausiau, aš net spygtelėjau nuo šalto vandens, visi miegai kaip mat dingo. Po vos vos šiltu vandeniu išsiploviau galvą ir užsidėjau rankšluostį, nuėjau apsirengti. Pasirausiau po spintą ir išsitraukiau savo mėgstamus tamsiai mėlynus dzinsus ir juodai-raudonai languotus marškinius. Užsidėjau juos ir nuėjau išsidžiovinti plaukus. Šiltas vėjalis buvo labai malonus, nenorėjau kad tas jausmas dingtų. Tačiau kai plaukai jau buvo beveik sausi aš išjungiau džiovintuvą. Pažvelgiau į laikrodį ant sienos jau buvo 07:10, laikas labai greitai eina kai nenori kažkur eiti Tu....
Čiupau kuprinę ir nudundėjau į virtuvę, iš šaldytuvo išsitraukiau pieną ir sausus pusryčius iš spintelės. Jų prisipyliau beveik visą dubenėlį, ir užpyliau pienu.
Paėmiau vieną šaukštą ir vos neapsivėmiau, pakėlusi galvą nubėgau iki kriauklės ir viską išspjoviau. Išskalavau burną su vandeniu, tada nuėjau iki stalo ir pakėliau pieno pokelį, ir kaip ne keista jo galiojimas jau buvo pasibaigęs ir gana senai...
"Nuostabu, šiandien būsiu be pusryčiu." -Pasakiau sau mintyse. Tačiau mano žvilgsnis užkliuvo už gale stalo stovinčių obuolių, tada pasiemiau kelis ir įsidėjau į kuprinę. Jau buvo 07:30, pats laikas išeiti, jei eisiu pėstute. Tėčio ir Jos jau nebuvo, tad aš pasiemiau savo odinį švarkelį, išsineždinau iš namų ir užrakinau juos.
"Na ką Ana, šiandien tavęs laukia siaubinga diena." - Paguodžiau save ir patraukiau mokyklos link. Eidama nemačiau nei vieno pažystamo veido, ir man tai patiko. Patiko būti vienai, niekas negali įskaudinti, pažeisti, pakeisti.
Oras kaip rytui buvo gana šiltas, net nereikėjo to švarkelio. Su kiekvienu žingsiu link mokyklos atrodė buvo sunkiau eiti, galiausiai, likus jau nedaug, aš ėjau lyg sraigė. Išgirdau kaip suskambėjo skambutis į pamoką, o aš buvau dar tik šalia įėjimo. Prieš žengiant į vidų dar įkėpiau gaivaus oro kuris suspurdino širdį ir žengiau į vidų. Pasisveikinau su budinčia ir nuėjau į rūbine. Koridoriai jau buvau tušti, nes pirma pamoka jau buvo prasidėjusi, o aš į ją  vėlavau. Pasikabinau švarkelį ir nuskubėjau iki kabineto. Pirma pamoka buvo lietuvių kalba. Atsistojau šalia klasės ir įsiklausiau, klasėja visi šurmuliavo, matyt dar nabuvo atėjusi mokytoja. Tuomet įėjau į vidų. Visi nustojo kalbėtis ir nukreipė savo žvilgsnius į mane. Aš nuskubėjau iki savo suolo - žinoma sėdėjau viena. Išsitraukiau vadovėlį ir įlindau į telefoną bandydama ignoruoti vėl prasidėjusi šurmulį kuriame dažnai girdėjau savo vardą. Neilgai trukus kažkas sudrumstė mano ramybę, pakėlusi žvilgsnį išvydau Simą, mūsų klasės "gražuolę" kuri su neapykanta akyse kreipėsi į mane.