Kitokia

XVII

Lėtai pramerkiau akis ir nerangiais judesiais nusispardžiau kaldrą. Plačiai nusižiovaujau ir išlipau iš lovos. Nuėjau prie rašomojo stalo prie kurio buvo langas. Lauke siautė vėjas, buvo gana nemaža audra.
Prisislinkau arčiau lango ir uždėjau abu delnus, prisislinkau taip arti, kad mano nosies galiukas palietė šaltą, drėgną stikla. Nuo oro iškvėpimo jis aprasojo. Įsižiūrėjau į tamsą, tačiau nieko joje nemačiau, tik pirmyn, atgal nešiojamas medžių šakas. Viena šaka nuo didesnio vėjo gūsio trenkėsi į langą, aš net riktelėjau ir pašokau nuo jo. Mano širdis daužėsi kaip pašėlus.
"Tai tik kvaila meždio šaka." -be paliovos kartojau galvoja. Išgirdau kai po truputį pradėjo į langą kapsenti lietaus lašai, o po kelių minučių stipriai įsilijo. Jau buvau besigulanti į lovą kai pamačiau pro langą automobilio šviesa, grįžo tėtis. Palidau po kaldra ir pradėjau garsiai šnopuoti, kad atėjęs tėtis galvotų kad miegu. Išgirdau kai atsirakino durys ir įėjo du žmonės lydimi garsų. Tėtis su pamote dėl kažko pykosi, jis atrodė įniršęs ir piktas, o iš jos balso galėjau nusakyti kad ji buvo labiau įsižeidusi dėl kažko. Kiek man pavyko išgirsti, tai tai, kad ji norėjo kažką man atskleisti o tėtis neleido, nes aš buvau dar nepasiruošusi. Man kilo tik vienas klausimas, nepasiruošusi kam...?
Po kokių dešimties minučių balsai ir riksmai baigėsi, name ir vėl įsivyravo tyla. Į mano kambarį dar buvo atėjęs tėtis, jis mane pabučiavo į kaktą, bet aš apsimečiau kad miegu ir nieko negirdėjau. Jis mane apkamšė ir tyliai palinkėjo labos nakties. Bet aš negalėjau užmigti, į galvą lindo begalės minčių, kurios nedavė ramybės užmigti. Taip prasivarčiau iki kokių keturių ryto, girdėjau kaip tėtis su Helena išvažiavo į darbą, tada užmigau kelioms valandoms. Atsikėliau apie šeštą ryto, ir atrodžiau klaikiai, kaip tikrų tikriausias žombis. Akys pavargusios ir paraudusios. Juodi paakiai, plaukai kaip raganos susivėlę. Nuspręndžiau nueiti po šaltų dušu, jis turėjo mane prabudinti. Taip ir padariau, tačiau nepavyko taip, kaip norėjau. Valduo buvo baisiai šaltas, tad teko greit pasileisti šiltą, bet po jo taip pat jaučiausi daug žvalesnė. Iki mokyklos dar buvo jūros laiko, užsiviniojau rankšluostį ir nuėjau į virtuvę, ant šaldytuvo radau raštelį nuo tėčio, kuriame jis parašė :
"Ana, šiandien neini į mokyklą, eik dėtis daigtus, mes išvažiuojame, aš nuvažiavau į mokyklą sutvarkyti dokumentus."
Stovėjau kelias minutes be žado, poto pradėjau šokinėti kaip išprotėjusi.
   Naujas miestas, nauji žmonės, nauja mokykla, naujas gyvenimas. Taip, visad to norėjau, norėjau išvykti iš čia, ir palikti viską už savęs, pradėti naują, geresnį gyvenimą. Buvau bebėganti į savo kambarį ir man į galvą ginktelėjo vienas klausimas - "O kaip Alanas?"
Nors aš jo ir nemėgau, bet nenorėjau jo palikti čia. Kažkuo jis mane žavi, ir aš noriu jo naujame savo gyvenimo tarpe.

P.S. sorriukas už klaidas. ;)