Kitokia

III

- O Dieve.....ne... - Mano skruostais pradėjo riedėti karštos ašaros, linkti kojos. Pro ašaras buvo sunku kažką įžiūrėti. Atėjo vaikino žinutė
"Ana, tikiuosi Tu pasiruošus. Viskas prasideda vėl. Būk ryžtinga, aš žinau kad Tu tokia."
Man nutirpo rankos, ir išmečiau telefoną. Šis dužo į tris dalis. Aš parklupau kartu su juo, kūkčiojimas mane dusino, bandžiau sugraibalioti telefoną ir sudėti. Tai užtruko. Galiausiai paspaudžiau įjungimo mygtuka, bet telefonas nereagavo. "Tikriausiai išsikrovė. Taip jis išsikrovė" mintyse kartojau. Buvau bebėganti link kroviklio, bet kritau apimta baisios agonijos, nusimušiau pirštą į lovos kampa taip stipriai kad net kraujavo.
- Einaaaa.... !!! -Nutraukiau pačiu laiku. Šiaip ne taip atsistojau ir nušlubavau iki kroviklio, įjungiau telefoną.
- Taip, pagaliau šitas šūdo gabalas sugalvojo įsijungt. -Dabar tikrai atrodžiau kaip pamišelė kuri kalbėjosi su savimi.
Kol jis krovėsi aš ratais vaikščiojau aplink kambarį, bijodama pamatyti kas lauks vėliau. Išgirdau švelnų garsą kuris pranešė kad telefonas įsijungė. Greit pribėgau, radau net septynias žinutes nuo Alanas.
"Ana, ar viskas gerai??"
"Tu verti mane jaudintis!!"
"PRAŠAU ATRAŠYK!!"
"Tik nedaryk to, ką tada darei
labai tavęs prašau. "
Ir visos tokios... nebuvau nusiteikusi kažkam atrašyti, net jam. Griuvau ant lovos lyg be jokių gyvybės ženklų, lyg būtų šovę tiesiai į širdį, suvarę visą peilį.
Mane kankino mintys apie tai, ir apie vaikiną, kas jis toks, ir kodėl jis rūpinasi manimi..
"Manau reiktų eiti į verandą, pakvepuoti gryno oro."
-Taip, manau tai gera mintis. - Balsu pasakiau.
Išėjau ir tyliai uždariau duris, jau buvo gili naktis, tad tėtis ir Ji jau miegojo. Nenorėjau kad išgirstų. Man į veidą pliūptelėjo šalto vėjo gūsis, buvo be galo gera. Šiek tiek pasvirduliavau ir atsisėdau. Užsimerkiau. Po kelių minučių išgirdau kažkokį traškesį, atsimerkiau ir įtraukiau klausą, kadangi buvo visiškai tamsu nieko negalėjau matyti.
Mano gerklėja stipriai pradėjo daužytis širdis. Atsistojau nuo kedės, ir atbula pajudėjau link durų, kol mano nugara atsirėmė į šaltą ir drėgną stiklą. Kitoje verandos pusėje išvydau aukštą šėšėlį. Spėjau kad tai buvo vaikinas, tačiau negalėjau matyti jo veido, šis buvo su gaubtuvu. Vaikinas judėjo be galo greitai ir grakščiai, tyliai lyg vėjas. Nespėjus sumirksėti jis atsidūrė tiesiai prieš mane. Jo veidas buvo per kelis centimetrus nuo manojo, jaučiau jo alsavima ir mačiau jo juodas, bedugnes akis. Visiškai prisispaudžiau prie stiklo ir nusukau žvilgsnį nuo jo. Užsimerkiau ir sugniaužiau kumščius. Jis palenkė savo galvą dar arčiau manęs ir giliai įkvėpė.
-Ahhhhhh.... -Pasigirdo duslus atsidusimas.
Vaikinas atsitraukė per žingsnį nuo manęs ir tiesė ranką į mane, iš reflekso aš taip pat, lyg bandydama apsiginti, ištiesiau savają, susilietė mūsų pirštai. Per mano kūna nuėjo elektrą ir aš kažkaip susiliejau su juo, girdėjau jo mintis, jaučiau jo jausmus. Mes buvom lyg viena banga. Bet greitai jausmas dingo, tai jis patraukė savo ranką. Jis taip pat išsigando naujų jausmų.
Dabar jo akys tiesiog liepsnojo, bet buvo bedugnės ir tuo pačiu kažkokios liūdnos, lyg jis būtu kažką praradęs brangaus. Taip stovėjom žiūrėdami vienas į kitą, ir galiausiai labai dailus, žemas balsas tarė:
- Ana, aš noriu Tau padėti, negali manęs ignoruoti.
Jis paėmė mano ranką ir įdėjo į delną kažkokį daikčiuką. Tuomet jis dingo naktyje, lyg nieko ir nebuvo nutikę. Be žado apčiupinėjau durų rankeną lyg nemokėčiau atidaryti, ir įėjau į kambarį. Atsisėdau ant lovos kampo ir beapžiūrinėdama žiedą pasiemiau telefoną, ten buvo dar dvi žinutės.
"Ana, neignoruok manęs."
"Aš ateinu."
Tai buvo Alanas, jis buvo čia atėjęs. Kas per nesamonės čia darosi, nieko nebesuprantu.
Žiedas buvo pusiau auksinis ir sidabrinis, su mažais kristaliukais ir įspūdinga juoda rože. Kiekvienas rožės kotelio spygliukas atrodė labai nuostabiai.
Tuomet mane apėmė siaubingas jausmas. Gi rytoj reikės į mokyklą, ir visas pragaras vėl prasidės.