Mergina nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, man nugara nuėjo nemalonūs šiurpuliai, tačiau nuspręndžiau išlikti rami ir mandagi. Dideliais žingsniais priėjau prie jos, priartėjus ji atrodė dar labiau pažeidžiama ir trapi. Plačiai nusišypsojau ir ištiesiau ranką į ją. -Aš Ana.
-Žinau kas tu, -gana piktu tonu atsakė juodaplaukė. -Eime. Ji pajudėjo link durų, o aš padariau kaip liepta, nusekiau iš paskos. Įžengėmę į koridorių, kuri man atrodė be galo. Šilkinė juodaplaukės suknelė vilkosi kilimu, kuris buvo kraujo raudonumo. -Ei kur tu eini? -suktelėjau jai. Tačiau ji tik prilėtino žingsnį ir nieko neatsakė. Galiausiai ji nusuko į vieną kambarį aš taip pat. Didelėje lovoje gulėjo tėtis. Visas perbalęs lyg popieriaus lapas. Aš pribėgau prie lovos ir atsiklaupiau, paėmiau šaltą ,lyg ledas, jo ranką. Pajaučiau kaip man pradėjo kauptis ašaros, bet laikiausi iš visų jėgų kad nepravirkčiau.
Tėtis gulėjo lyg lavonas, gyvybės požymius rodė tik stipriai besikilnojati krūtinė.
Ant savo peties pajaučiau trapę bet stiprią ranką, tai buvo juodaplaukės.
- Mums laikas eiti, leiskime jam ilsėtis, - ištarė ji. Ir aš atsistojau ir palinksėjau, prieš išeidama dar žvilgtelėjau į tėtį ir užvėriau duris. Mergina nuvedė mane į svetainę, o pati kažkur dingo, didelėje patalpoja likau stovėti viena. Apėjau kelis ratus aplink kambarį besigrožėdama senoviniais baldais. Odiniai foteliai ir tamsaus raižyto medžio spintos atrodė nuostabiai. Kambario centre stovėjo juodo stiklo fortepijonas ir minkšta kėdutė. Priėjau prie jo ir perbraukiau klavišus, nuostabus garsas palietė širdį ir man oda nuėjo šiurpuliukai ir aš nusipurčiau.
Kai buvau maža, mama mane mokė groti, tad aš prisėdau ir užtraukiau savo mėgstama melodija.
Hey, nežinau žmonės. Kažkaip atrodo jog pradedu nusišnekėti truputį. Nelabai turiu įdėjų tad ši dalis trumpesnė... Ką jūs manot? ;)
أنت تقرأ
Kitokia
مصاص دماءKnyga apie mergina, apie problemas su kuriomis susiduria ji. Taip pat apie kitokius žmones, ne iš šio pasaulio, apie tamsesnes būtybes. Bet ar Ana pasirinks būti viena iš jų...?
