Amžinai Tavo

26

Pasidarė nebeįdomu sėdėti prie ežero , ir dar buvo belekaip šalta. Tai nusprendžiau grįžti namo.

-Labas vakaras, panele Diana.-atidarė kažkokie vyrai duris.

-Sveiki.-nusijuokiau netikrovišku juoku.

Įėjau į namus ir iš kart puoliau ieškoti tėvų, nes čia tikrai buvo per daug žmonių. Žinoma nebūčiau aš, jei užmirščiau kur tėvų kambarys, ar kabinetas, pati jau nebežinau.

-Mamaa.-įlėkiau į kambarį uždusus?

-Kas nutiko?-nusiėme mama akinius, ir padėjo knygą į šoną.

-Kodėl namuose tiek daug žmonių?-pasakiau prisėdusi prie mamos stalo.

-Kokių žmonių?-susiraukė mama.

-Kurie atidarinėja duris ir sukinėjasi aplink.-pavarčiau akis.

-Tai juk tarnai.-šyptelėjo mama.

-Bet mama, aš norėjau normalių atostogų, o ne tokių prabangių, čia jau visko per daug.-atsidusau.

-Tu turėtum džiaugtis tuo ką turi.-mirktelėjo.

-Norėčiau nuvykti į kaimą.-pasakiau išeidama iš kambario.

Išėjus iš tėvų kambario pradėjau kulniuoti į savajį, šitam name jaučiausi nesaugiau, nėra asmeninės erdvės.

Pagaliau grįžau į savo kambarį, užsirakinau duris dėl viso pikto. Pasiėmiau nuo lovos savo telefono krovilkį, ir įdėjau pasikrautiti telefoną.  Nusprendžiau jį įsijungti ir peržiūrėti žinutes,radau virš 20 praleistų Džes skambučių. Visai apie ją pamiršau tikiuosi jai viskas gerai. Nusprendžiau jai perskambinti.

Pridėjau telefoną prie ausies ir laukiau kol ji atsilieps.

Po kelių pyptelėjimų išgirdau jos drebantį balsą.

-Klausau..-pasakė lyg verkdama.

-Džes tau viskas gerai?

-Ne, Diana aš nežinau ką man dabar daryti.-ji labai verkė.

-Džes kur tu esi?-paklausiau.

-Namuose...-atsakė.

-Kas tau nutiko?-paklausiau susirūpinusi.

-Dėl visko kaltas tavo brolis.-girdėjau kaip kažkas dužo.

-Ką? Ką jis tau padarė?- pakilau nuo lovos.

-Diana, aš.. aš laukiuosi vaiko no tavo brolio.-ir prapliupo verkti.

 -Aš tau pe-pe-perskambinsiu- ir padėjau ragelį.

Atsirakinus duris greitai pasileidau bėgti į brolio kambarį.

-Mantai!-surėkiau pravėrusi brolio duris.

-ko nori?-paklausė susiraukęs. Mat buvo nepatenkintas, nes jis buvo su kažkokia kekše.

-Einam reikia pasikalbėti.-pasakiau susiėmusi už galvos.

-Sakyk čia ir dabar.

-Gerai.-įkvėpiau oro ir prisėdau.-Džes nėščia, ji laukiais tavo vaiko.

-Ką?!

-Ką girdėjai.

-Ką čia svaigsti? Dink iš čia debile!-ir išstūmė mane iš kambario, o aš nubėgau pas mama.

Tėvai jau miegojo, tad įjungiau šviesą pas juos kambarį, ir pradėjau šokinėti ant lovos kad jie pabustu.

-Diana?-atsikėlė tėvai.

-Mama, tėti-pažvelgiau į abiejų akis.-pamenat Džesika?

Tėvai susižvalgė ir linktelėjo.

-Tai vat, ji laukiasi vaiko nuo brolio.

-Ką?-atsakė kartu, o aš linktelėjau.

-Aš sakiau broliui, bet jis mane išvarė iš kambario, ir dar be to jis ten su kažkokia merga.-pasakiau.

-Aš važiuoju čia atsivešiu Džes, o tu Nicole eik pas Mantą, o Di miegoti-pasakęs tėtis išbėgo su mama.

Na o aš atsiguliau į mamos lovą, ir pardėjau mąstyti.

Jei broliui nerūpės tas vaikas? Jei jis netikės? Ar iš viso Džesika nori to vaiko? Pati nebesuprantu, sunkus tas gyvenimas...

Akių vokai pasidarė sunkūs ir užmerkiau akis.