Diana. Mergina, ramaus būdo, puikiai išauklėta savo tėvų. Bet kas nutiks kai ji patirs patį skaudžiausia smūgį savo gyvenime? Ar seni draugai ir liks draugai?
Po šitokių įvykių Diana įsisuks į kitokio gyvenimo ritmą. Kurį yra patyręs ne vienas jaun...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Po 2 savaičių.
Taigi praėjo dvi savaitės nuo mano išprievartavimo. Taigi kas nutiko per tas dvi savaites? Brolis viską papasakojo tėvams, nes aš pati nesugebėjau, vaikščiojom per visokius daktarus mama nenorėjo kad būčiau užsikrėtusi, ėjom pas psichologą, bet pasakė jog man viskas gerai tik ,,menkas" šokas. Niekas nesupras kaip aš jaučiuosi, net patys šeimos nariai. Visas dvi savaites nėjau į mokyklą, bet dabar atėjo laikas. Kiekvieną vakarą praverkdavau nuo to kas nutiko. Mama ir visi šeimos nariai parašė pareiškimą ant Chris'o ir Harri'o bet teismas pareiškė kad jie NEKALTI!!
-Labas rytas brangute-pasisveikino mama.
-Labas- pakėliau lūpų kampučius.
-Kaip miegojai?-paklausė kiek susirūpinusi mama.
-Kaip visada.-atsidusau.
-Na ką eik renkis į mokyklą.-šyptelėjo.
-mhm...-sumurmėjau.
Užlipau į viršų į savo kambarį, nuėjau į vonią ir nusiprausiau. tuomet iš spintos išsitraukiau juodas kelnes ir kiek man didoką ,,ADIDAS" džemperį, susišukavau plaukus į paprastą arlio uodegą, pasiėmiau kuprinę ir nulipau į apačią kur manęs laukė brolis.
-Tikrai nori eiti į mokyklą?-uždėjo rankas ant pečių.
-Reikia.-ir nuėjau link jo mašinos.
Su savo man neleido važiuoti Mantas, nes mano kad galiu kažką pasidaryti kaip į medį atsitrenkti ar panašiai.
-Ei, Di neverk einam- šyptelėjo Mantas kai jau buvome aikštelėje
Jis priėjo atidarė man dureles ir padėjo išlipti paėmė mano kuprinę ir ėjo man iš paskos.
Pirma pamoka buvo Matematiką, kurios nekenčiu. Mane pykdė tas , jog visi mano mokytojai žinojo kas man nutiko, nes mama turėjo pranešti kodėl aš ne mokykloje.
Brolis mane palydėjo iki spintelės kad pasidėčiau striukę ir dar pasiimčiau porą knygų. Per visas tas savaites iš vis net nenorėjau šypsotis, net nenorėjau nieko matyti.
Mantas vis mane stebėjo kai priėjom matematikos kabinetą buvo nuskambėjęs antras skambutis, tai reiškiasi kad visi klasėje.
-Iki Mantai-ir apsikabinau brolį.
-Iki, jei kas parašyk man-ir nusišypsojo, o aš tik palinkčiojau galvą.
Įėjus į klasę mano akys susidūrė su tais kurie mane pagrobė Harris, Kevinas, Carllosas ir Chrisas. Jie iškarto nusuko savo akis.
-Atsiprašau kad vėluoju.-ir nuėjau į pirmą suolą.
-Nieko tokio Diana.-šyptelėjo mokytoją, ir pradėjo naują temą.
Chriso pov.
Visas dvi savaites negalėjau patikėti ką padariau, maniau kad ji nepasirodys bet ji vėl įėjo į klasę ir mūsų akys susidūrė. Ji nebeatrodė kaip ankščiau akys nebeblizgėjo, jos gražios šypsenos veide taip pat nebuvo.
-Ką galvoji?-paklausė Harris.
-Uhh negaliu į ją žiūrėti.-ir susiraukiau.
-O aš ją dar pavaryčiau,-pakilnojo antakiu Harris.
-Čiaupkis gaidy-ir trenkiau į petį.
-Raminkis brolau.-ir nusijuokė.
Dianos pov.
Po 4 pamokų nuėjau į valgyklą papietauti, nusipirkau arbatos ir dvi spurgas, nes nieko ,,sunkaus" nenorėjau.
-Di kaip tu?-pribėgo Kami.
O aš tik tylėjau ir toliau žiūrėjau į langą.
-Nu ir ignorink... Kvaiša...-nusisuko.
-Ko tu nori?-pakėliau apsiverkusias akis. Bet pajutau kad kažkas prisėda ir mane apsikabina, tai buvo Mantas.
-Neverk, pamiršk tą įvykį.-ir guodė mane
-Bet juk tu nesupranti kaip man sunku,-ir toliau kūkčiojau.
-Gal galit man paaiškint?-pavartė akis Kami.
-Patylėk dabar geriau.-užtildė ją brolis.
PO 10 minučių buvo nuskambėjęs antras skambutis, kaip ir vėl nesiskubinu, o eidama verkiu.
Priėjus klases duris nusivaliau ašaras ir įžengiau į klasę.
-Kekšėė!-pradėjo visa klasė rėkti.
O aš su pilnomis akimis ašarų išbėgau iš mokyklos, nuo ašarų viskas liejosi. Bet pamačiau prieš save sunkvežimį....
Sveiki parašiau pačią trumpiausią dalį... Nepykit ir dalis tokia MEHHH nes neturėjau minčių ;))
