Diana. Mergina, ramaus būdo, puikiai išauklėta savo tėvų. Bet kas nutiks kai ji patirs patį skaudžiausia smūgį savo gyvenime? Ar seni draugai ir liks draugai?
Po šitokių įvykių Diana įsisuks į kitokio gyvenimo ritmą. Kurį yra patyręs ne vienas jaun...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Jau grįžai?-Tik įėjau pro duris iš karto paklausė Džes.
-Ne, aš dar mieste.-pavarčiau akis, bet ji to nematė.
-Ha, ha labai juokinga-priėjus prie manęs nusivaipė.-Rodyk ką parnešei.-paėmė maišelį, ir susiraukė.-Kodėl tiek mažai?-pakėlė savo mėlynas aksi į mane.
-Nes, atidaviau puse maisto benamiui.-pasakiau padėdama savo batus.
-Aišku.-ir nuėjom į virtuvę.
-Kaip tau sekasi su Mantu.-pasakiau atidarydama šaldiklį ir išsitraukiau ledus.
-Visai neblogai-pasakė čepsėdama.
-Ta pica su grybais ,tu juk jų nemėgsti-prunkštelėjau.
-Eww...-Ir viską išspjovė.
-Eii, kiek picos sugadinai.-vaidinau išsižeidusia.
-Varau vemt.-užsiėmė už burnos ir išbėgo.
Aš tik nusijuokiau ir pasiėmusi savo ledus nupėdinau iki svetainės ir išsidrėbiau ant sofos.
Junginėjau kanalus, bet ten nieko gero nerodė. Tad iš viso išjungiau televizorių ir atsigulusi valgiau ledus.
Juk sakė tėtis kad pas mus namuose yra sporto salė, kinas ir visokios kitos pramogos. Bet labiau pagalvojus aš tingiu.
-Grįžau.-įlėkė Džes.-Ko juokiesi?-susiraukė. Man buvo žiauriai juokinga, bet nežinau kodėl.
-Tu mano draugė, tu šypsaisi, aš šypsausi. Tu verki, aš verkiu. Tu juokiesi, aš juokiuos. Tu nušoki nuo skardžio, aš toliau juokiuos.-Prunštelėjau.
-Durnė.-ir išėjo.
Savęs aš nesuprantu. Atrodo gyveni, šypsaisi, bet viduje kažko trūksta, kažkas ne taip, o ir paaiškint kas blogai pasidaro sunku. Sėdi su rimta veido išraiška, o viduje tokia painiava, ir net nežinai nuo ko pradėti, kaip toliau eiti į priekį. Vaidini ad viskas gerai, kad negalvoji apie skausmą, apie žmones kurie jį sukelią, stengiesi viską pamiršti, bet liūdnos mintys nepalieka tavęs. Ir taip diena iš dienos. Tu gyveni, bet kartu ir atrodo kad stovi vietoje, tarp praeities ir ateities, nežinai kurį kelią pasirinkti. Viskas atrodo pasikeitę, atrodo ir gyventi nebemoki, nors ankščiau ar vėliau suvoki, kad vienokia ar kitokia situacija mus pakeičia visam laikui, nesvarbu ar tai nelaiminga meilė, ar prarastas brangus žmogus, paprasčiausiai aš supratau kad tokia kokia buvau: nebebūsiu. Tai viso labo gyvenimo pamokos, išbandymai kurie skirti man ir kitiems, kad būtume stipresni. Taip jau yra nieko čia nepakeisi. Visada prisimenu citatą kuria man pasakė mano močiutė ,,NĖRA TOKIO IŠBANDYMO KURIO MES-ŽMONĖS NEGALĖTUME IŠGYVENTI'' ir tai yra gryna tiesa. Po blogio visada ateina gėris, o liūdesys skirtas tam, kad labiau vertintume laimę.
Gyvenu kaip filme, gyvenimas mano kaip koks grafikas, vis pakyla ir nusileidžia. Mačiau daug, gal ne tiek daug kiek kiti, bet ir kiti nepatyrė to ką patyriau aš.
**Kamilės pov***
Stoviu prieš Dianos duris. Juk mes kažkada buvome draugės, manau reikia atsiprašyti.
Pabeldžiau porą kartu ir kažkokia moteriškė atidarė duris.
