Su tavimi

4

Šią dalį skiriu savo brangiausiajai kamelija77777   Aš tikiuosi, jog galas tau grąžins kitos dalies laukimo jausmą. Mėgaukis 😘
Taip pat žinoma ir Jums, mano Skaitytojai! Ačiū, kad skaitote.

Noelis mane pamatęs sustojo. Tada supratęs, jog einu prie jo, taip pat pradėjo artintis.
-Sveikas...
-Sveika...- sustojome. Tada aš neiškentusi žengiau artyn ir apkabinau jį. Vaikinas akimirkai sutriko, bet taip pat apkabino.
Akys vėl sudrėko. Juk jam taip pat galėjo kas nors nutikti! O mes neseniai susitikome. Šįryt... Bet taip nesijaučiu. Jis man brangesnis nei tik susipažinimas šį rytą.
Prisipažinau... Jis man tikrai brangus. Bet kaip tai yra įmanoma? Ar meilė iš pirmo žvilgsnio egzizstuoja?
Turėčiau pasisaugoti. Nesvarbu kaip labai man jis patinka. Reikės būti atsargiai su jausmais bei veiksmais.
Grįžtam į tikrovę. Noelio apkabinimas buvo tvirtas ir jaukus. Nusiraminau. Jis man paglostė nugarą ir tada aš atsitraukiau.
-Atleisk... Jausmų antplūdis,- sumurmėjau.
-Nesijaudink,- ištarė žiūrėdamas man į akis.
-Ar tau viskas gerai? Kažkas gal nutiko?
-Tik keli nubrozdinimai. Laimė, spėjau greitai sureaguoti.
-Džiaugiuosi... Bet tu taip greitai atsidūrei Klaipėdoje,- vertimas: „Tu iš pradžių buvai Klaipėdoj, tada vaikščiojai Palangos tiltu ir tada vėl čia."
-Kaip ir minėjau, skubėjau. Ką tik ėjau iš susitikimo.
-Ak.
-Turėčiau jau eiti, kad ir kaip norėčiau pasilikti. Būtinai perduok linkėjimus Tomui ir kitiems draugams. Jei reikės pagalbos, kreipkis.
-Perduosiu.
Tada jis dar kartą... Nors geriau skamba: dar kartą mes apsikabinome ir jis nuėjo.

Praėjo dvi dienos nuo antradienio, kai Tomą išvežė į ligoninę. Jam jau geriau. Tvirtai laikosi ir net kartais pajuokauja.
Kai paskutinį kartą - prieš valandą, pas jį buvau, atrodė truputį geriau.
Avarijos kaltininkas buvo kažkoks užstresavęs dvidešimtmetis. Jam paskirta didelė bauda. Džiugu, kad bent padeda Tomui, nuperka ko reikia. Tik nežinau, ar savo noru, ar tėvai liepė.
Kelis kartus rašė ir skambino Noelis. Teiravosi kaip sekasi man, Tomui, ką veikiu...
Dabar nedariau nieko. Gerai skamba? Iš tiesų sėdėjau virtuvėj prie stalo ir gėriau arbatą. Ji man padeda atsipalaiduoti.
Nuskambėjęs durų skambutis pranešė, jog atėjo nekviestas svečias. Visi žino, jog pirmiau man reikia pranešti, kad atvyksta.
Įdėjusi puodelį į kriauklę, vilkdama kojas nuėjau į koridorių. Žvilgtelėjau į veidrodį- tvarkinga.
Pažiūrėjau pro durų akutę ir pamačiau, mano nuostabai, stovintį buvusį vaikiną. Ką galiu pridurti? Iš visų buvusiųjų, šis man patiko labiausiai. Su juo būdavo linksma. Bet jis man atsibodo. Tai ko gi jam prireikė?
-Luisai,- atidariau duris.
-Labas, Liza,- nusišypsojo jis.- Kaip sekasi?- blondinas, kuris mėgo stilingai rengtis, stovėjo atsipalaidavęs ir susikišęs rankas į džinsų kišenes.
-Gerai... Tau?
-Taip pat. Gal galėčiau užeiti?- O gal negalėtum?
-Atleisk, nelabai...- vaidinau nuliūdusią.
-Kodėl?- berniūkštis buvo pilnas ryžto.
-Pas mane yra vaikinas. Jam tai nelabai patiktų.
-Turi vaikiną?- jis nebuvo labai nustebęs.
-Sakiau, jog turiu,- suirzau. Ir tai buvo klaidingas žingsnis, nes Luisas žinojo, jog taip darau, kai meluoju.
-Nemeluok,- piktai atkirto. Kas jam dabar užėjo?
-Luisai, tau vertėtų eiti arba pasakyk ko atėjai.
-Štai ko,- jis žengė žingsnį ir šiurkščiai įsisiurbė į lūpas.
Mėginau patraukti jį, bet kaip visada vaikinas buvo stiprus. Mane apėmė baimė.
Tada atsitraukęs, įstūmė vidun ir uždarė bei greitai užrakino duris. Paskubomis apsidairiau, kas galėtų man padėti, bet koridorius buvo tuščias. Norėjau bėgti į miegamąjį, nes ten užsirakina durys ir yra mobilus telefonas, bet šalia atsidūręs Luisas vėl pradėjo mane bučiuoti bei glamonėti. Suėmė mano rankas ir laikė man už nugaros. Norėjau spirti, bet savo ilgomis kojomis prispaudė manąsiąs.
-Prašau... Luisai... Nereikia...- verkšlendama tariau. Tai buvo taip šlykštu!
-Tylėk, bjauri mergiote,- užtildė ir įkando į kaklą. Skaudėjo... Labai.
-Luisai, ką darai?
-Ar neliepiau tylėti?!- nugriaudėjo jo balsas. Tada šiurkščiai griebęs už alkūnės, nusitempė į miegamąjį.
Velniai rautų! Telefonas vis dėl to buvo virtuvėje!
Luisas atitraukė mano mintis, staigiai paguldydamas ant lovos. Jis numovė man marškinėlius ir apžergė mane.
Ašaros pradėjo riedėti upeliais. Vis dar stengiausi rangytis, bet pastangos buvo bevertės. Manęs niekas neateis gelbėti. Langai nepraleidžia triukšmo, o kaimynai yra tik kitame aukšte. Viltis yra tik vienintelė- Luisas atsitrauks.
Bet taip nebuvo. Jis savo sušiktu liežuviu pradėjo laižyti pilvą. Rankas, kurias šį kartą laikė virš galvos, paskaudo. Su kita ranka, pradėjo sekti kelnių užtrauktuką.
Ir man į galvą atėjo skausminga mintis: „Jis mane išprievartaus. Kaip kokią nereikalingą mergiotę."