Su tavimi

22

Aš negalėjau atsitraukti. Nenorėjau. Jis buvo velniškai geras. Sudejavau.
-Liza,- sušnabždėjo bučiuodamas.- Nenoriu atsisveikinti.
Atsitraukiau nuo jo ir pažvelgiau į jį. Ir prieš akis išvydau Noelio veidą. Jis... jis vis dar mano širdyje, nesvarbu kiek meluočiau sau ar kitiems. Tačiau ne tik jis. Džonas taip pat kažkuo traukė.
-Visą kelią mąsčiau apie... atsisveikinimą ir supratau, jog to nenoriu. Tu mane trauki. Nesvarbu kiek tau metų. Tačiau... šios lūpos,- palietė pirštais mano lūpas. Užsimerkiau.- akys, viskas... Visą naktį apie tai galvojau. Vos tik pasakei, jog tik dabar baigei mokyklą. Bet ar gi tai priežastis tave palikti?
-Mes pažįstami mažiau nei parą.
-Tai nesvarbu. Dieve... man dvidešimt šešeri, tau devyniolika. Bet mes ne vieninteliai.- Džonas vėl pasilenkė ir pabučiavo.- Jauti?- linktelėjau. Ta trauka buvo čia ir vis stiprėjo.
-Duok telefoną. O štai ir manasis,- pasakiau ir įsirašėm vienas kito telefono numerius.
-Dar susitiksim,- godžiai rijo mane akimis.
-Iki,- sušnabždėjau ir išlipau iš automobilio.
Palaukiau kol Džonas nuvažiuos.
Staiga už akių užkliuvo matyta mergina. Tai... Neila. Noelio sesuo. Ji kalbėjosi telefonu ir, regis, mane taip pat matė.
Aš jai šyptelėjau ir nuėjau į viešbutį.
Atėjusi į kambarį palindau po dušu ir persirengiau kitais drabužiais. Tai buvo juoda suknelė ant šleikučių, kuri nesiekė kelių.
Išgirdau kažką beldžiant į duris. Priėjau atidaryti ir akys vos ant kaktos neužšoko. Už durų stovėjo Noelis. Tai štai su kuo kalbėjosi Neila. Jie manęs ieškojo?
-Liza, prašau, išklausyk mane...- jo akys buvo raudonos, atrodė išsekęs, vilkėjo treningus.
Pasitraukiau, kad įeitų ir uždariau duris.
-Nesijaudink, tavo tėvams dar nieko nesakiau.
Vėl pajutau kažką... kas man pradėjo užknisti. Nejaugi dabar jausiu jausmus Noeliui ir jausiu trauką Džonui?
-Dieve, kaip tavęs pasiilgau,- sudejavo jis skausmingai.
Likau abejinga. Laukiu to, ką jis norėjo pasakyti.
-Pirmiausia, dėl tų pinigų... tai viskas sutvarkyta.
-Kas ten buvo? Kodėl?-pagaliau ir aš prakalbau.
Noelis visą laiką žiūrėjo į mane nei akimirkos nenusukdamas akių.
-Prieš dvejus metus buvau susidėjęs su netinkamais žmonėmis. Paskui prasiskolinau ir ši suma išaugo. Bet sakiau, kad tai jau sutvarkyta. Ar dėl to mane palikai?
-Ne tik.
-Kas? Kas dar buvo?- priėjo arčiau, tačiau aš atsitraukiau.
-Aš... aš esu kitokia,- žinojau, kad Noeliu galėjau pasitikėti.
Skrisdama čia apmąsčiau apie viską. Nuo ko prasidėjo mano injekcijos, apie Noelį, tėvus, draugus... ir žinojau, kad Noelis nežino apie manęs nuodijimą. Tiesiog nebuvo tam priežasties. Nebuvo priežasties galvoti, kad galėtų žinoti.
-Ką? Tu esi Liza. Ta Liza, kurią myliu. Dėl kurios padaryčiau viską. Nors mes labai jauni ir tai šiek tiek sudėtinga. Tačiau myliu tave ir tu esi tokia, kokia esi.
-Ne, Noeli... Mano prisiminimai, jie pakeisti,- skausmingai ištariau.
-Pakeisti?!- sušuko ir priėjęs suėmė man už pečių.-Kaip suprasti?- suraukęs antakius žiūrėjo.
-Su mano tėvais nesikalbėjai?
-Ne.
-Bet kodėl prieš pradėdamas sakei, jog tėvams nieko nesakei?
-Aš su jais kalbėjausi, kai išėjai. Dingai. Paskambinau paklausti ar tau viskas gerai, nes nekėlei ragelio. Jie pasakė, jog jie nieko nežino apie tave, tik tu kalbėjai atšiauriai su mama, kai ji tau paskambino dėl injekcijos. Pridūrė, kad galbūt supykai ant jų.
-Tikriausiai suprato, kad šie nuodai per ilgai buvo nesuleisti,- sušnypščiau.
-Liza, gali viską paaiškinti? Prisiekiu, daugiau nieko nuo tavęs neslepiu. Gali manimi pasitikėti.
-Atsisėskim,- atsisėdau ant lovos ir užsikėliau kojas. Jis atsisėdo šalia.- Prieš dvejus metus aš patekau į avariją.- Noelis sudrebėjo.- Buvau nepaklusni, trankiausi po vakarėlius. Todėl vieną naktį išvažiavau girta tėvų mašina iš vakarėlio. Važiuodama namo nesuvaldžiau vairo ir nusukau nuo kelio. Trenkiausi į kitą mašiną ir praradau sąmonę. Kai pabudau, man buvo dingusi atmintis. Turėjau iš naujo prisiminti. Prisiminiau tokius dalykus kaip tėvai, savo vaikystę, tačiau visą kita buvo dingę. Man pradėjo leisti kažkokius vaistus, jie turėjo padėti susigrąžinti atminti. Bent jau taip sakė man,- pašaipiao tariau.- Pradėjo pasakoti melagingą praeitį. Pagal juos - kūrė naują tobulą dukrą. Kas mėnesį eidavo man juos leisti. Sakiau, kad viskas gerai, tačiau tai turėtų padėti man gerinti atmintį. O iš tiesų - slopino. Tą naktį aš prisiminiau. Viską. Draugų niekada neturėjau. Tu buvai ne mano tipo vaikinas... Tačiau dabar... aš pasimetusi.
-Liza...- pažvelgiau į jį.- Tai, ką tėvai padarė, nedovanotina. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jie galėtų taip pasielgti... Tačiau, ar vis dar myli mane?
-Nežinau... Esu pasimetusi. Sutikau vieną tokį.. jūs abu mano mintyse. Nežinau ką daryti.
Noelis buvo sutrikęs. Kažką mąstė.
-Aš galiu palaukti. Kiek tau reikės. Kol suprasi. Tačiau gerai pagalvok, ar jis to vertas. Kas jis toks?
-Toks Džonas. Mes... aaa...- nežinojau ką jam sakyti. Po šito jis tikrai nebenorėtų laukti. O aš, ar noriu, kad jis lauktų? Taip. Kai pamačiau jį prie durų, maniau širdis iš krūtinės iššoks. O kai aš bučiavau Džoną... jutau, kad noriu daugiau, bet tuo pačiu galvojau ir apie Noelį.- susipažinom vakar tačiau... jis... nežinau. Jaučiu, kad ir jis tampa svarbus.
-Liza, aš tikrai galiu palaukti, kol suprasi. Tik per ilgai neužtruk. Aš negyvenu amžinai. Tu irgi,- šyptelėjo. Aš irgi jam nusišypsojau.- Na, aš jau eisiu...
-Gerai.
-Iki, Liza... lauksiu.
-Iki.
Noelis išėjo. Tuo metu suskambėjo mano telefonas.
Ar gausiu bent valandėlę pabūti viena su savo mintimis?
-Labas, Liza. Pagalvojau... kviečiu tave į pasimatymą. Šiandien. Septintą,- pasitikintis savimi Džonas kalbėjo kitame laido gale.

PABAIGA