Su tavimi

3

Rihanna - Needed Me

Širdis pradėjo plakti greičiau. Turėčiau bėgti kuo greičiau iš čia, bet mano kojos lyg įaugo į žemę ir nebegalėjau jų pajudinti. Iš baimės stigo oro, delnai sudrėko. Visi mano vidiniai angelai ir net demonai sukilo prieš mane, reikalaudami, kuo greičiau dingti iš čia. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Pajutau, kaip įgavau drąsos ir jėgos. Pasinaudojusi tuo, pradėjau greitai žingsniuoti ir stengiausi kuo greičiau pasišalinti iš šio užkampio.
-Nagi, mažule. Palauk, neskubėk,- jie ėjo paskui mane.
Nusispjovusi į ėjimą, ėmiau bėgti.
-Ai, tegul bėga,- šie žodžiai buvo palaima man.
Supratusi, jog jie nebesiveja manęs, sulėtinau tempą. Ir pagaliau, po ilgų kančių, atsidūriau parduotuvėje.
Vis dar drebėdama nuo ką tik patirtos baimės, žingsniavau palei lentynas ir ieškojau produktų, kurių reikia. Stengiausi nepirkti bet ko, nes reikia taupyti pinigus. Na ir kas, kad tėvai yra turtingi. Jie aiškiai galvoja kaip ir kiti žmonės, kurie turi mažiau pinigų negu patys. Ir aš esu jiems dėkinga, jog nesu išlepinta kalė.
Žinoma, aš dirbu, bet tik savaitgaliais. Esu padavėja vienoje picerijoje. Galėčiau turėti ir geresnį darbą, bet trumpam tinka ir jis. Greitu metu imsiuosi ko nors geresnio.
Tikriausiai galvojate kelintą klasę šiemet pradėsiu? Mokyklą baigiau. Bet į universitetą nesiveržiu. Esu iš tų, kuriems tai nėra pirmoje vietoje po mokyklos. Metus paatostogausiu, padirbsiu, užsidirbsiu pinigų, o kitais metais galėsiu toliau tęsti mokslus.
Sustojau prie higieninių prekių ir į krepšelį įsimečiau ko reikia.
Už viską sumokėjusi išėjau iš parduotuvės. Pasirinkau ilgesnį kelią, kad nebereikėtų rizikuoti eiti pro tuos girtuoklius.
Ėjau truputį drebėdama, tad grįžusi namo lengviau atsikvėpiau.
Išsiėmiau visus daiktus ir sudėjau į jiems skirtas vietas. Baigusi, nuėjau į svetainę ir įsijungiau televizorių. Staiga suskambo telefonas. Tai buvo Emilis.
-Klausau,- atsiliepiau. Kitame gale girdėjosi verksmai.
-Liz, Tomas ligoninėj,- pirmieji jo žodžiai skaudžiai rėžė.
-Ką? Kas buvo?- išjungiau televizorių.
-Avarija...Kai važiavo iš tavęs. Sankryža... Hhh... Atvažiuok,- sunkiai kalbėjo.
Iš akių pabiro ašaros. Dar sumurmėjęs ligoninės pavadinimą, padėjo ragelį. Greitai persirengusi iš šortų į džinsus ir susirinkusi daiktus nėriau pro duris. Galva svaigo, vos stovėjau ant kojų. Greitai pribėgau stotelę. Kaip tik važiavo reikiamas autobusas. Su automobiliu nevažiavau, nes buvo dideli kamščiai antrojoje ir trečiojoje juostoje.
Po dvidešimties minučių įtemptų nervų ir didelio galvos skausmo, pasiekiau ligoninę. Prie durų mane pasitiko Emilis. Jis palydėjo iki palatos. Nieko vienas kitam nesakėm. Negalėjau.
Ant kėdžių sėdėjo kiti draugai. Lena pribėgusi apsikabino mane. Ji kūkčiojo.
-Ar ilgai jūs čia?- tyliai paklausiau, bet jie išgirdo.
-Pusvalandį,- atsakė Lukas.
Paleidusios vieną kitą, atsisėdome.
-Galit papasakoti viską?
Tada kiekvienas po truputį atpasakojo kas nutiko.
Lena su Luku ėjo į „Akropolį", kai pamatė policijos ir greitosios mašinas. Jie atpažino Tomo automobilį. Nuėję į įvykio vietą, pastebėjo, kaip Tomą kelia į greitąją. Paklausę kas nutiko ir paaiškinę kas jie tokie, išvažiavo su autobusu į ligoninę. Pasirodo, Tomas sustojo, kai užsidegė raudona šviesa, o iš galo važiavęs kitas, neleistinu greičiu, nespėjo stabdyti. Tomas prarado sąmonę. Jam buvo sutrenktos smegenys, sužeista galva.. Tada Lukas paskambino Emiliui, o jis man.
-Buvo kitų sužeistų dar?
-Noelis ėjo tuo metu per perėją. Bet jam tik keli nubrozdinimai, nes spėjo pasitraukti,- nustebino mane Lukas.
-Noelis?
-Taip,- patvirtino.
Vilką mini, vilkas čia. Kitame koridoriaus gale pamačiau Noelį. Atsistojusi pradėjau žingsniuoti vaikino link.