Su tavimi

14

-Mama, tėti!- garsiai ištariau sutrikusi, kad Noelis išgirstų ir spėtų apsirengti marškinėlius.
-Dukrele,- mama su tėčiu nusišypsojo.
-Užeikite,- pravėriau plačiau duris ir juos įleidau.
-Tikiuosi, jog netrukdome tau,- tėtis prisimerkęs žvilgtelėjo. Jis greičiausiai pastebėjo, kokia sutrikusi buvau.
-Ne,- papurčiau galvą ir išsišiepiau kuo plačiau.
-Ko norėsite?- pasiteiravau.
-Kavos, kaip visada,- jie atsistojo šalia vienas kito.
Kaip buvo keista juos matyti savo bute. Tėvai čia lankėsi vos keletą kartų per visą laiką, kiek čia gyvenu. Jie dažnai turėdavo daug darbo ir kai susitikdavome, tai įvykdavo jų namuose.
Pajutau didžiulį ilgesį taip pat, nes jų ilgą laiką nemačiau.
-Atleisk, kad nepranešėme tau, tačiau važiavome pro šalį ir pagalvojome, jog reiktų užsukti,- mama, didžiausia pasiaiškintoja, paaiškino. 
-Eime į virtuvę. Beje, noriu perspėti, jog aš nesu viena...
Jie išpūtė akis.
-Mes sutrukdėme,- nuliūdo mama.
-Ne, ne,- puoliau prieštarauti.- Tik pas mane mano naujasis draugas,- kiek susigėdau, jog tokiomis aplinkybėmis jie susipažins.
-Turi vaikiną?- abu ištarė, o aš linktelėjau.
Po dar kelių akimirkos įkalbinėjimų, mes pagaliau nužingsniavome. Virtuvėje jau stovėjo susitvarkęs Noelis.
-Noeli, neseniai matytas!- sušuko tėtis ir jie paspaudė vienas kitam ranką.
-Sveikas, Noeli,- vaikinas su mama apsikabino.- Tai jūs draugaujate?- aš maniau apsiverksiu, kai išgirdau kaip šiltai mama paklausė.
Bet paaiškinkite man kas nors... Kaip jie gali būti pažįstami?
-Jūs pažįstami?- suraukiau antakius.
-Jis dirba pas mane, o su jo tėvu vienoje klasėje mes mokėmės,- išdėstė mano brangus tėvelis, o aš jau išsižiojusi klausiausi.
-Taigi... Hm, padarysiu kavos. Norėsite blynų?- bandžiau kalbėti ramiai ir pereiti prie kitokios temos.
-Būtų nuostabu, nes mes nieko nevalgėme dar!- mama atsisėdo prie stalo.
-Jau antra valanda, mama, negalima taip,- pabariau.
-Girdėjai, tėvuk, štai kokią dukrą išauginome!- tie mamos juokeliai.

Po šeimyninių pusryčių antrą valandą, išlydėjome mano tėvus ir atsisukome vienas į kitą.
-Na, ką veiksime?- paklausiau.
-Man reikės nuvažiuoti šiandien į darbą vakare, tad turime tris valandas. Manau, jog galime prie jūros, nes šiandien labai šilta diena,- kaip pritarimą jo teiginiui, aš pasistiebiau ir pabučiavau jį. Kai pajutau, jog tai gali baigtis ne taip, kaip turėtų, atsitraukiau.
-Eime ruoštis,- sušnibždėjau.

Kaip visada, sunkiai radome vietą, kur pasidėti daiktus ir pasitiesti pledą. Žmonių kaip... Žmonių pilnas paplūdimys.
-Štai, ten laisva vieta,- pagaliau ištarė stebuklingus žodžius Noelis, kadangi nuo karšto smėlio mano pėdos degė.
Greitai susitvarkėme, išsitepėme saulės kremu ir po penkiolikos minučių mes plaukiojome vandenyje. Buvau pamiršusi visus nakties įvykius, ryto netikėtą susitikimu su tėvais, o svarbiausia -  absoliučiai viską, kas nutiko per pastarąją savaitę. Man net baugu, jog aš tokia anti-kažkokia visiems įvykiams. Bet stengiuosi apie tai negalvoti, kadangi ši akimirka skirta atsipalaiduoti ne vienai, ne su draugais, o su Noeliu.
-Apie ką galvoji?- priplaukė pastarasis.
-Apie šią akimirką.
-Ir ko norėtum?- šelmiškai nusišypsojo.
-Štai ko,- pasilenkusi priglaudžiau savo lūpas prie Noelio.
-Vaikai, kaip jums ne gėda!- sušuko kažkas.
Mes greitai atsitraukėme vienas nuo kito.

NAUJAS ISTORIJOS APRAŠYMAS!

Manau, jog ši dalis turėtų būti dar vienos atostogos, kadangi kitą žadu daryti su tikrai normaliais įvykiais, nes pastaruoju metu per daug grybauju, tiesa?