Su tavimi

9

Kai baigėme bučiuotis, man kilnojosi krūtinė. Gaudžiau kvapą. Noelis vis dar buvo mane apsikabinęs.
-Tu nuostabi...- sumurmėjo jis.
Nusišypsojau.
-O tu netikėtas...
Šią romantišką akimirką nutraukė telefono skambutis. Tai buvo Noelio. Jis atsiduso.
-Turiu jau eiti,- žvilgtelėjęs į telefoną tarė.
-Iki,- atsitraukiau.
-Iki...- jis pakštelėjo man į kaktą. Buvau vėl nustebinta dėl jo netikėtumo, bet man tai patiko.
Nusisukusi nužingsniavau prie namo durų.
Dar kartą atsisukau į jį. Jis stebėjo mane. Nenorėjau išeiti... Bet reikėjo. Pamojavusi įėjau į vidų.

Baigusi ruošti vakarienę, paskambinau Tomui.
-Labas!- energingai pasisveikino. Fone girdėjosi triukšmas.
-Labas. Gal sutrukdžiau tau?- pasiteiravau.
-Neee,- nutęsė jis.- Nerandu pultelio nuo televizoriaus,- nusijuokė.
-Pažiūrėk po sofa,- aš duodu kirsti ranką, jog būtent ten jis ir bus.
-Kai kas geriau žino kur kas yra, nei aš pats,- rado.- Na, tai kokios naujienos?
-Nuostabios.
-Prašaaau, pasakyk, jog jis tave bent pabučiavo į žandą!- jis tikras romantikas.
-Jis mane pabučiavo į žandą,- be emocijų pasakiau, ko prašė.
-Aš rimtai, Liz,- Tomas tikrai pavartė akis.
-Nenorėtum atvažiuoti pernakvoti pas mane?
-Po pusvalandžio būsiu,- tai taręs padėjo ragelį.

Kai baigiau valgyti savo vakarienę, atvažiavo ir Tomas. Ne vienas. Ta prasme su pilnu maišu nesveiko maisto.
Mes įsitaisėme ant sofos svetainėje, įsijungėme televizorių ir pradėjome kalbėtis.
-Na, tai šiandien buvo klausimų diena? Koks keistas pavadinimas.
-Aha. Bet žinok, visai įdomi,- atsigėriau energetinio gėrimo. Tomas sakė, jog jo prireiks.
-Gerai... Nori papasakoti? Ar tai tik tarp jūsų?- pakilnojo antakius.
-Tomai,- su alkūne jam bakstelėjau į šoną.
-Tyliu,- nusijuokė.
-Gerai... Pirmiausia, tai vėlavau apie dešimt minučių susitikti su Noeliu.
-Tavo stilius,- iškėlė nykščius Tomas.
-Bet jis pasakė, jog džiaugiasi, kad neapsigalvojau ir atėjau. Tuomet jis man nupirko kavos ir sūrio pyragą.
-Kurį tu dievini,- vėl įsiterpė draugas.
-Būtent... Tada kalbėjomės apie tai, kuo noriu būti ir kas jis yra. Tai Noelis mokyklą baigė prieš trejus metus ir studijavo programavimą. Bet nesakė, ką dirba...
-Išsiaiškinsime.
-Beje, jo pavardė Smitas. Gal kažką esi girdėjęs?
-Noelis Smitas. Ieškojai internete? Nes tikrai girdėta...- jis pasakė patį paprasčiausią dalyką, kurio net padaryti į galvą nešovė man.
-Neee. Bet kai baigsiu pasakoti, gerai?
-Gerai. Na, tęsk,- šyptelėjo.
-Tuomet kalbėjomės apie tai, ką pamanė, kai atsitrenkiau į jį ir panašiai. Sakė, jog aš jį sudominau ir net pasakė, jog aš nuostabi. Na, graži, kitaip sakant.
-Tai pažanga!- sušuko Tomas.
-Kai tema buvo apie mokyklą, pasakiau, jog mane laikė populiaria, bet kai paklausiau apie jį, tai jis sakė, jog buvo panašus kaip ir aš, bet taip visai nenoriai ir pridūrė, jog kada nors papasakos, nes nenorėjo apie tai kalbėti.
-Mhm...
-Ir tavo geriausia dalis,- sukikenau, o jis išpūtė akis ir laukė, ką pasakysiu.
-Kai jis man atidarė duris ir aš išlipau, pabučiavo.
-Taip ir maniau!
-Na ir viskas... Beje, mačiau Luisą. Kai tu paskambinai, tada ir pamačiau. Noelis pastebėjo, jog išsigandau, bet nenorėjau jam pasakoti ir tau nesakiau, kadangi buvo šalia.
-Tas niekšas...- suurzgė Tomas.

Dar Tomui papasakojau, ką kalbėjomės su Noeliu ir atėjo eilė įvesti į „Google" paieškos laukelį „Noelis Smitas".
-Žiūrėk,- parodė Tomas pirštu į užrašą.
Pažiūrėjau.
-Kad čia nieko...- staiga nutilau.- Jis TAS Noelis Smitas?- sustingau.
-Tas pats...