Su tavimi

5

Skruostais riedėjo ašaros. Maudė pilvo apačią. Vis dar jaučiau jo šlykščias rankas, kurios lietė mane, liežuvį, kuris laižė mano kūną ir bejėgiškumą, kuris priminė, jog nieko nebegalėjau padaryti. Buvau per silpna jam. Per dvejus metus - kai paskutinį kartą jį mačiau - niekšas pasikeitė. Jis tapo stipresnis.
Norėjau mirti. Čia ir dabar. Man nebebuvo tikslo toliau likti šiame pasaulyje, kai nebesijaučiau saugi, kai žinojau, jog už kiekvieno kampo tykojo pavojai. Ir ši diena mane tikriausiai persekios visą likusį gyvenimą.
„Kam nors išpliurpsi - mirsi"- jo paskutiniai žodžiai prieš išeinant. Jie tikrai neteikė vilties. Tik dar labiau įbaugino.
Visą dieną nesikėliau. Gulėjau lovoje ir verkiau. Visa pagalvė buvo šlapia, bet man tai nerūpėjo. Dabar ne jos pagrindinė tema. Mane išprievartavo. Štai kas.
Mane išprievartavo... Tai skambėjo mano mintyse be jokios pauzės.
Apie aštuntą išgirdau suskambantį mano telefoną. Bet nesikėliau. Skaudėjo. Tas kažkas palauks.
Taip ir užmigau- visa apsiverkusi, neužrakinusi durų ir purvina nuo priverstinio sekso. Galiu tik būti laiminga, jog ne tokiu būdu praradau nekaltybę.

Atsibudusi kitą rytą, vis dar nesijaučiau gerai. Pro langą matėsi apsiniaukęs dangus. Po kelių akimirkų pasirodė ir lietaus lašeliai. Lyg nebūtų gana to, ką išverkiau vakar.
Buvo devynios valandos ryto. Prisiminiau, jog šiandien turėčiau su Lena susitikti ir pasiruošti kelionei. Tikriausiai ji vakar man rašė.
Apsidžiaugiau, jog turiu galvoti apie kažką kitą, negu tik apie išniekintą kūną. Suprantu, jog reikėtų kažką daryti- verkti, sielvartauti, arba praleisti visą gyvenimą užsidarius tarp keturių sienų, bet reikia stengtis gyventi toliau. Žinau, vakar norėjau mirti. Bet... Taip leisčiau Luisui  laimėti. Jis norėjo sugadinti mano gyvenimą, bet šiandien - nors ir lietingą dieną - aš turiu, privalau pradėti gyventi su kitokiomis mintimis.
Užvakar buvau naivi paauglė, kuri sakė simpatizuojanti Noeliui ir net galvojo apie meilę iš pirmo žvilgsnio; vakar atėjęs šūdžmogis bandė daryti mane silpna ir beverte, bet šiandien... Aš turiu suaugti, išmokti būti stipri, kad galėčiau pati apsiginti ir neleisti kitiems mane sužlugdyti. Tai mano gyvenimas ir aš pati jam vadovausiu. Būsiu savo gyvenimo rašytoja.
Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, pasirengiau naujai dienai - naujai pradžiai.

-Aš nemanau, jog ta spalva man tinka. Norėčiau baltos,- komentavau skrybėlę, kurią man rodė Lena.
-Štai, čia yra,- padavė kitą.
Atsistojau prieš veidrodį ir nusišypsojau: ji man puikiai tiko!
-Žiūrėk kokia suknelė! Viskas. Aš jau turiu pakankamai drabužių iš čia. Einu į kabiną.
-Aš irgi.
Tempdamos krepšius nuėjome. Aš išsirinkau greta Lenos esančią matavimosi kabiną.
Nusivilkusi marškinėlius ir džinsus, ant kūno pamačiau mėlynes. Prieš akis pasirodė vaizdai iš vakarykštės dienos. Ant skuorsto pajutau ašaras. Bet greitai jas nuvaliau ir apsirengiau mėlyną aptemptą suknelę.
Tyliai pašaukiau draugę ir ji užėjo pas mane.
-Na ir kaip?- apsisukau aplink savo ašį.
-Tobulai,- iškėlė nykščius.- O mano?
-Lyg tau siūta,- taip pat pagyriau. Ji dėvėjo baltą gelėtą suknę, laisvėjančią nuo juosmens, nesiekė kelių.
-Kas čia? Iš kur tos mėlynės?- išpūtusi akis parodė į randus ant kaklo.
-Niekis,- numojau ranka.- Einam matuotis toliau.- Stengiausi ją išstumpti iš kabinos, bet mergina ir toliau stovėjo kur stovėjusi.
-Ne. Niekur neisiu kol nepaaiškinsi. Ar kas tave nuskriaudė?- įsirėmė delnais į klubus.
Ir taip buvo aišku, jog ji pastebės. Lena viska pastebi. Bet reikia kaip nors išsisukti... O gal pasakyti, jog turiu... Ahhh!
-Gerai. Aš viską pasakysiu kavinėj.
Apėjome dar kelias parduotuves. Tas momentas vis artėjo, kai reikės papasakoti. Bijojau. Nelaukiau to.
Galėčiau viską pasakyti namie, privačiai, bet žinojau, jog kavinėj ji elgsis kultūringai ir nekels scenos.

Kai atsisėdome prie laisvo staliuko picerijos kampe, užsisakėme po picą ir laukėm kol atneš.
-Gal nori papasakot kol bus paruošta?- rūpestingai žvilgtelėjo.
-Ne. Geriau vėliau,- stengiausi tempti laiką.
Asidairiusi po patalpą. Prie įėjimo pamačiau pažįstamus rudus plaukus ir tą žavų veidą. Tai buvo Noelis. Bet jis buvo ne vienas. Prie jo stovėjo mergina.
Jo mergina?!