Su tavimi

12

Kiekviena graži akimirka baigiasi. Todėl baigėsi ir mūsų bučinys.
-Aš neapsakomai laimingas,- atsitraukęs sušnabždėjo jis.
-Aš taip pat...
Dar pabuvoję prie ežero, patraukėme link namų pusės.
-Norėtum pasilikti čia per naktį? Kai teka saulė, būna labai gražus vaizdas.
-Noriu.
-Prašom,- atrakinęs duris, jis įleido.
Buvo tamsu, bet pro langą einanti mėnulio šviesa, apšvietė dalį namo vidaus, kurioje mes buvome. Įėjęs Noelis uždegė šviesą.
Oho... Name vyravo baltos ir juodos spalvos. Kvepėjo prabanga. Dešinėje buvo svetainė, kurioje kabėjo didingi paveikslai, stovėjo L formos sofa, prieš ją stiklinis staliukas. Kairėje, šalia mūsų, įrengta virtuvė, kurią nuo svetainės skyrė tamsi stiklinė siena. Įdomiai...
Kadangi namas dviejų aukštų, tad kažkur netoliese turėtų būti laiptai... Ak, jie dar kairiau nuo mūsų. Hm... Be turėklų.
-Nori ko nors gerti? Valgyti?- po kelių akimirkų klausė Noelis.
-O kas yra?
-Eime į virtuvę, pažiūrėsime.
Suėmęs mano delną, nusivedė į erdvią virtuvę, kuri iš pirmo žvilgsnio tokia neatrodė.
Jis pasodino mane prie pusryčio stalo ant baro kėdės, o pats atidarė šaldytuvo dureles.
-Turime labai skanaus pyrago. Žinau, jog dabar tam ne metas, bet gal norėtum? Man jis labai patinka...- nusijuokė.
-Noriu,- linktelėjau.
Padėjęs sluoksniuotą pyragą ant stalo, atpjovė ir įdėjo į lėkštutes.
-Vyno?
-Gerai.

Po pusvalandžio buvome prisivalgę pyrago, išgėrę vyno ir linksmi.
-Tu tokia miela,- nustebindamas ištarė Noelis.
-Aš? Miela?- vėl nusijuokiau. Apgirtau.
-Taip,- pakilęs nuo savo kėdės, apėjo stalą ir pabučiavo.
-Mmm,- šis bučinys buvo labai skanus...
-Einam, kai ką parodysiu,- vėl paėmė už rankos ir pradėjo vesti link laiptų.
-Tu man jau tiek daug parodei...
-Ne, tai dar niekas. Aš tau noriu parodyti daug daugiau,- daug daugiau? Norėčiau pamatyti.
Užlipome laiptais į antrą aukštą. Čia buvo ilgas koridorius su daug durų. Grindys tiestos baltu kilimu. Ak, pamiršau batus nusiauti. Nors ir Noelis taip pat su batais. Tiek to.
Atvėręs vienas iš daugybės durų, įėjome į vidų.
-Tavo kambarys?- paklausiau. Čia dominavo mėlyna spalva. Dvivietė lova... Spinta... Pala, dvivietė lova? Ne, to Noelis man nerodys...
Tada supratau ką jis turėjo omenyje. Kambario gale buvo stiklinės durys, kurios vedė į didžiulį balkoną. Na, tiesą sakant aš per daug viskuo stebiuosi. Juk mano tėvai taip pat turtingi. Nors, mūsų pasauliai šiek tiek skiriasi.
-Liza...- jis apsikabino mane iš už nugaros ir padėjo smakrą man ant peties. Jutau jo šiltą kvėpavimą prie savo kaklo. Tai taip jaudino... Nebesijaučiau tokia apsvaigusi nuo vyno, kaip nuo jo.
-M?- pamėginau jį apkabinti, nors tai buvo sunku. Tad suėmiau rankas.
-Aš tave labai myliu,- net šiurpuliukai perbėgo per kūną. Vaikinas tai pajuto.
-Aš tave irgi labai myliu,- pasukau galvą į kairę, kur buvo jo veidas.
-Ateik čia,- jis priėjo iš priekio ir apdovanojo dar vienu bučiniu.
Bet aš jums kai ką pasakysiu. Mano gyvenime, kai yra romantiškos akimirkos, vis kažkas sutrukdo. O ši akimirką yra pati ilgiausia, kokią esu patyrusi. Tad... Kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
-Kas ten?- sustingau išgirdusi dūžtančio stiklo garsą pirmame aukšte.
-Velnias, kaip jis čia pateko?!- susinervino Noelis.
-Kas? Kas pateko? Apie ką kalbi?- pradėjau drebėti.
-Nesijaudink. Aš tave apsaugosiu. Einam į kambarį,- įėjome į mėlynąją erdvią. Sakiau, čia viskas mėlyna.
Tada surinkęs kažkieno numerį telefone, paskambino.
-Jis išdaužė stiklą. Mes mano kambaryje. Laukiu.- trys trumpi sakiniai, kurie man uždavė dar daugiau klausimų.
Kam gi Noelis skambino? Kas, PO  VELNIŲ TEN YRA? Ar Noelis kam nors nusikaltęs? O gal kaip tik, jį persekioja? O jei ten Luisas? Ne, to jau būtų per daug.
-Aš bijau,- sušnabždėjau.- Kas ten?
-Nebijok, meile... Viskas bus gerai. Papasakosiu, bet dar ne šiandien,- jis apglėbė mane rankomis ir pabučiavo į viršugalvį.- Ar tu nepavargusi?
-Visiškai nenoriu miego. Aš tik išsigandusi,- tai buvo tiesa. Net pačiai keista, kodėl vis dar nenoriu miegoti. Bet manau tai dėl šoko.
-Viskas bus gerai... Viskas bus gerai...- jis tai kartojo man į ausį. Stipriau jį apsikabinau.
-Durys užrakintos?
-Taip.
-Žinai, ką aš suvokiau ką tik?
-Na?- pakštelėjo man į žandą. Padlaižiauji? Ne... Negalvok taip.
-Visi mano daiktai namie. Telefonas, piniginė, o raktai nuo namų pas Leną.
-Jei norėsi paskambinti, galėsi skambinti iš  mano.
-Gerai.
Po penkių minučių išgirdome beldimą į duris.
-Tai Aleksandras,- nuskambėjo žemas vyriškas balsas. Aleksandras kas?
-Gerai.- Noelis vis dar mane apglėbęs viena ranka, atrakino duris paspausdamas mygtuką prie durų. Rimtai? Mygtuką? Gerai. Jis tikrai labiau išmanesnis už mane. Plius turtingesnis. Bet ne piniguose esmė.

Po pusantros valandos gulėjau savo lovoje. Šalia jau snaudė ir Noelis.
Noelis, kai atėjo Aleksandras, sutvarkė kažkokius reikalus, tada pasakė, jog geriau važiuojame namo. Užvažiavome į tą patį vakarėlį, kur dar buvo Lena su Luku, pasiėmiau raktus nuo buto ir vaikinas parvežė mane namo. Paprašiau jo pasilikti, nes... su juo jaučiausi saugi. Nenorėjau likti viena. Štai dabar mes čia.
Gulėjau ant šono ir stebėjau jo veidą. Kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma taip staigiai įsimylėti? Ir su lyg kiekviena akimirka tas jausmas didėja. Stebuklas...

Man jau nusibodo. Vis kažkas sutrukdo ir panašiai. Nuskambėjęs durų skambutis mane kaip reikiant sunervino. Ir dar apie trečią nakties...
Burbėdama, atsikėliau ir apsivilkau chalatą, nes nenorėjau eiti vien su ilgais naktiniais marškinėliais. Priėjusi prie durų, atrakinau ir lėtai pravėriau.
Pamačiusi vaizdą už durų, nustėrau. Koridoriuje prie sienos atsirėmęs sėdėjo Luisas ir jis buvo girtas, nes trenkė smarvė.
-Liza,- vos apsivertė jam liežuvis.
Ką daryti?!