Su tavimi

8

Shawn Mendes - Mercy

-Kas nutiko?- Noelis taip pat sustojo. Tikėjausi, jog jis nepastebėjo, kokia aš buvau išsigandusi.
-Ar galime eiti šiuo takeliu?- paklausiau ir parodžiau kairėn.
Stebėjau Luisą. Jis mūsų nematė.
Mano širdis tuoj iš krūtinės iššoks... Girdėjau garsų jos plakimą galvoje.
-Žinoma...- vaikinas sutrikęs pradėjo žingsniuoti kitu taku.
Drebėjau. Kas, jeigu blondinas mus pastebės? Man galas... Jis pasidarė neprognozuojamas.
Tuo metu kuprinėje pradėjo skambėti mano telefonas. Kažkas man skambino. Galva svaigo... Bet išsitraukusi mobilųjį, pamačiau, jog skambino Tomas. Atsiliepti ar ne? Dvejojau dėl šalia esančio Noelio, bet vis dėlto atsiprašiusi jo, atsiliepiau.
-Labas,- pasisveikinau.
-Labas, Liza!- Tomo švelnus balsas šūktelėjo.- Ką dabar veiki?
Žvilgtelėjau į Noelį. Jis stebėjo mane. Tada nukreipiau žvilgsnį į Luisą ir pamačiau, jog jis jau nutolo nuo mūsų ir ėjo visai kita puse. Lengviau atsikvėpiau ir parodžiau Noeliui, ar nori prisėsti ant suoliuko. Atsisėdome, kai jis linktelėjo.
-Šiuo metu vaikštinėju parke su Noeliu.
-Noeliu?!- jis akivaizdžiai buvo nustebintas.
-Taip.
-Norėjau paklausti kaip jautiesi. Bet manau, jog puikiai,- nusijuokė.
-Atspėjai.
-Na, balandėliai, aš jums netrukdysiu.
Norėjau Tomui pasakyti, jog ką tik mačiau Luisą, bet pasakysiu, kai nebus šalia Noelio. Nenorėjau jo taip pat čia velti.
-Ačiū,- sukikenau.
-Iki, Liz. Myliu!- tai nėra ta meilė. Mes mylime vienas kitą lyg brolį ir seserį. Jis visada man atstojo brolį, kurio neturėjau. Nors ir nesame pažįstami visą gyvenimą. Bet nebūtina pažinoti žmogų labai ilgai, kad galėtų tapti brangus.
-Myliu,- padėjau ragelį.
Telefoną vėl įkišau į kuprinę ir atsisukau į Smitą. Tikėjausi, jog jis paklaus apie skambutį su gražiu atsisveikinimu.
-Kas tau nutiko? Tu buvai labai išsigandusi.- vis dėlto Noelis neklausė apie skambutį.
-Ne, nieko...- bijojau jam sakyti. Ir dar per anksti.
-Liza, tu drebėjai ir spaudei mano ranką. Jei tave kažkas gąsdina, nebijok, pasakyk,- tai pasakė taip švelniai ir tuo pačiu ryžtingai, jog norėjau tuojau pat pradėti pasakoti. Ir jo žvilgsnis.. Žiūrėjo į mane taip, lyg reikėtų labai saugoti.
-Aš nenoriu apie tai kalbėti... Dar ne dabar.
-Kai norėsi, tik pasakyk. Visada padėsiu,- šyptelėjęs pakilo nuo suoliuko.
-Prisiminsiu.

-Stok štai čia,- parodė ranka į medį.
Jis jau dvidešimt minučių mane fotografavo.
Istorija tokia: aš norėjau bent vienos nuotraukos ir paprašiau jo nufotografuoti. Ir jis taip nuostabiai fotografavo! Tai dabar buvau Noelio modelis. Mielai skamba.
-Pavargau,- nusijuokiau.
-Tai galime eiti, jei nori.
-Nori ledų?
-Noriu! Netoliese, manau yra, kur pardavinėja.
-Taip. Eime ten?
-Eime.

-Galiu paklausti apie mokyklą? Ar tai tema, kuri kol kas nustumta į šalį?
Po šio Noelio klausimo pamaniau, jog klausimų metas dar tikrai nesibaigė.
-Ką norėtum sužinoti?
Jis persibraukė ranka plaukus ir žvilgtelėjo į mane. Vaikinas dažnai į mane žiūrėjo. Bet aš nesijaučiau nejaukiai, buvo malonu.
-Kokie santykiai buvo tarp tavęs ir mokinių?
Kokie santykiai?
-Turi omenyje ar buvau ta populiarioji, ar pastumdėlė?- suraukiau antakius.
-Iš tiesų norėčiau viską sužinoti,- nusijuokė.- Bet aš taip pradėjau temą... Tai taip.
-Nesijaudink, tu dabar nevaikštai su pastumdėle.
-Jei ir būtum buvusi tokia, man nebūtų jokia gėda,- švelniai tarė.
-Gera girdėti. Na, o šiaip... Su kitais sutariau gerai. Iš tiesų, mano klasė nebuvo labai nedraugiška. Aš taip nemėgstu sakyti apie save, bet visi sakė, jog aš buvau iš to populiariųjų būrio.
-Mat kaip...
-O tu?
-Aš... panašiai kaip ir tu,- nelabai noriai atsakė. Gal ir būčiau nesureagavusi, bet jis taip nejaukiai atsakė.
Niekada nemėgau tų, kurie tyčiojasi. Jeigu jis buvo vienas iš tų? Bet gal jis pasikeitęs?
-Kodėl taip keistai atsakei?- išdrįsau paklausti.
-Papasakosiu kada nors. Nenoriu dabar pasakoti apie savo mokyklą.
Viskas aišku, Noeli. Arba iš tavęs visi tyčiojasi, nors ir taip aišku, jog taip nebuvo, kadangi tu esi nuostabus. Arba jis, kaip ir minėjau, buvo tas, kuris tyčiojosi. Vis dėlto, tikiuosi, kad jis pasikeitęs.

Kai nusipirkome ledus, pėdinome link Noelio automobilio, nes prasitariau, jog jau buvau pavargusi. Iš tiesų nežinau, kodėl aš buvau pavargusi. Bet aš tokia buvau.
-Ne!- sušukau.
-Kas?- išsigandęs žvilgtelėjo.
-Šokoladiniai ledai dar...- suirzusi žiūrėjau į savo marškinėlius, išteptais ledais.
-Vis tiek atrodai nuostabiai,- mirktelėjo.
-Nemeluok...
-Nemeluoju,- šelmiškai išsišiepė. Kumštelėjau jam į šoną.

Sustojome prie mano namo. Nenorėjau su Smitu atsisveikinti. Troškau dar visą dieną ir gal net naktį su juo pasilikti, bet buvau labai pavargusi. Kodėl aš tokia jaučiausi? Kodėl? Kodėl, kodėl, kodėl?
-Ačiū už nuostabią dieną,- padėkojau.
-Aš tau irgi esu labai dėkingas,- nusišypsojo.- Ji tikrai buvo nuostabi.
Tada išlipo iš mašinos ir vėl būdamas džentelmenu, atidarė man dureles. Dar ir ranką ištiesė...
-Iki kito mūsų susitikimo,- tyliai ištariau.
-Iki kito...- nepaleido mano rankos.
Aš taip pat laikiau.
Kai jau ruošiausi traukti, staiga pajutau jo lūpas ant savųjų. Tuomet vieną ranka apkabino apie kaklą, o kita vis dar laikė mūsų pirštus sunertus.
Prisiekiu, tai buvo pats nuostabiausias ir saldžiausias bučinys mano gyvenime. Tada spjoviau į visus principus, kurių norėjau laikytis, ir dar stipriau įsisiurbiau į jo lūpas.

Parašykite savo nuomones. Nesvarbu, teigiamos ar neigiamos. Iš abiejų galima pasimokyti!
P.S. Šioje dalyje dar norėjau palikti veiksmo su Noeliu. Tad ką manote?