Su tavimi

2

Carla's Dreams - #Eroina (Midi Culture remix)

Daina, kad nebūtų tylu skaitant :)

Vaizdo įrašo nebūtina žiūrėti :D

-Malonu susipažinti, Liza. Supratau, ten tavo draugai,- nusijuokė jis. Ačiū, tau už išpildytą mano nebylų norą.
-Taip... Lena ir Lukas, Tomas bei Emilis,- pristačiau.
-Sveikas,- ištarė Tomas ir jie visi pasisveikino su juo apsikabindami, tik su Lena truputį švelniau. Noelis suprato, jog tai Luko mergina.
-Nori prisidėti?- paklausė Emilis ir aš tikriausiai visa nušvitau. Stengiausi paslėpti šypseną, bet Tomas pastebėjo ir man mirktelėjo.
Supratau! Jie man nori padėti! Kaip visada... Mano geriausieji...
-Atleiskite, turiu jau skubėti,- pažiūrėjęs į rankinį laikrodį tarė Noelis.- Bet galime apsikeisti numeriais ir kada nors susitikti.- Kaip nemėgstu žodžių „kada nors".
Tada mes įsirašėme vaikino numerį ir išsiuntėme žinutes jam su savaisiais.
-Iki,- atsisveikino draugai.
-Iki susitikimo, Liza,- šyptelėjo jis.
-Iki, Noeli...- išsilydžiau.
Tada visa išraudusi atsisukau į draugus.
-Dėkoju.
-Bet kada, Liza,- ištarė Lena. Visi jie mane apsikabino.
-Na, gal ne taip akivaizdžiai,- pavarčiau akis.
-Matai, stengėmės jį sulaikyti, kad galėtum iškamantinėti ir...- pradėjo teisinti ir tuo pačiu erzinti Tomas.
-Ak, nereikia jau...- nusijuokiau.

Gal valandą pravaikščioję tiltu, nusprendėme nueiti į kavinę ir pavalgyti, nes buvo pietų metas.
Eidami iki kavinės, kalbėjomės apie mūsų laukiančią kelionę. Mes visi skrisime į Italiją po dviejų savaičių. Visą pavasarį laukiau šios kelionės! Kelionė truks savaitę, bet manau tai pakankamai. Nes rudenį norime dar kur nors nuvykti.
Su Lena kalbėjomės apie tai, ką jau turime įsidėti, o ką dar reikia nusipirkti. Tad nusprendėme penktadienį nueiti apsipirkti. Šiandien tik antradienis, tad dar daug laiko. Vaikinai kaip visada kalbėjosi apie sportą. Galėčiau ir jums papasakoti, bet nesiklausiau. Tik nugirdau, kaip kažkas laimėjo 3-1 rezultatu. Tai, kiek žinau, buvo apie futbolą.

Kai priėjome kavinę, dingo visas apetitas man, bet dar labiau išalko draugai. Ji buvo perpildyta žmonių ir tikriausiai būtų tekę laukti ne vieną dešimtį minučių. Tad nuėjome į artimiausią kioską, kur jie nusipirko bulvyčių, dešrainių ir dar visokio nesveiko maisto. Ką galiu pasakyti, kioskai gelbsti gyvybes!

Kai jie prisivalgė, dar pavaišino ir mane, pradėjome lėtai žingsniuoti link automobilio.
-Kai ką pamiršau,- ištarė Lena.
-Ką?- atsisukome į ją.
-Įkelti į Snapchat nuotrauką,- kuo rimčiausiai atsakė.
Pradėjome vykdyti jos norą. Visi sustojome ir pasidarėme asmenukę.
-Tobula... Mhm... Įkelta ir išsiųsta kitiems,- burbėjo po nosimi mergina.
Pagaliau įlipę į mašina išvažiavome. Šį kartą, kaip ir praeitą, man teko garbė sėdėti priekyje. Bet tai dar ne viskas. Man leido vairuoti! Jėga! Nesijaudinkite, teises turiu.
-Greičiaaaaaau! Spausk,- užbaubė Emilis.
-Neverk,- nusijuokiau.
-Raminkis. Mano mašina. Mano mažutė,- vaidino suirzusį Tomas ir dar net paglostė vairą.
-Nesijaudink,- atsisukusi mirktelėjau jam.
-Į kelią,- parodė suirzėlis.
Kai išvažiavau iš Palangos, Emilis pasilenkęs įjungė radiją, nes Tomas vis dar burbėjo.
Tuo metu grojo mano viena mėgstamiausių dainų.
-Whop whop!- uždainavau.
-Ramiai,- kas gi daugiau jei ne Tomas mane pradėjo raminti.
-Gerai, gerai...- numykiau, bet toliau dainavau tyliai.

Po valandos sustojau prie savo namo ir padėkojusi Tomui išlipau iš mašinos. Visus jau buvau parvežusi, tad dabar Tomas sės prie vairo ir lėks savais keliais.
-Iki,- pamojavau.
-Sudie, Liz,- šyptelėjęs nuvažiavo.

Įėjusi į namus nieko neradau. Žinoma, nieko ir neturi būti, kadangi gyvenu viena. Tiesa, jūs tikriausiai nežinote, žinoma nežinote, jog jau nuo vienuoliktos klasės gyvenu viena. Atskirai nuo tėvų. Mat mama su tėčiu mano, jog tai bus man į naudą, tapsiu savarankiškesne. Man tai buvo iššūkis, bet mielai jį priėmiau. Kai aš gyvenau viena, tuo tarpu visi man pavydėjo ir tik apie tai kalbėjo. Surimavau. Ir vėl grybauju mintyse.

Vijusi mintis apie tėvus, vienuoliktas klases, vienatvę čia bei pavydo scenas, nuėjau į virtuvę atsigerti vandens. Tada prisiminusi, jog jau tris dienas nebuvau parduotuvėje, patikrinau ko reikia ir pasidariau sąrašą pirkinių ką nusipirkti. Pagriebusi medžiaginį maišelį nuo spintelės ir piniginę - išėjau. Kelias nebuvo tolimas. Vos kelios minutės ėjimo.
Prie parduotuvės buriavosi jau spėję prisigerti žmonės. Niekada jų nemėgau. Buvau mačiusi, net kaip tos žmogystos užpuldinėdavo vakarais praeivius. Tiesa, iš tolo, kadangi arti nedrįsčiau prieiti.
Ne veltui prisiminiau jų praeities nuodėmes, kurias tikriausiai jie pakartos. Tik su manimi.
-Ooo, mažule, kur eini? Gal nori palaikyti kompaniją?- du iš jų, vidutinio amžiaus, pradėjo artintis link manęs.
Velniai griebtų! Kam aš buvau su šortukais ir marškinėliais?
Smarvė, trenkusi man per veidą, priminė, jog būčiau atsargi.