Su tavimi

Epilogas

Laukiau keturias dienas iki skrydžio. Iki akimirkos, kada vėl stovėsiu priešais šį namą. Su didele jėga atidarau tėvų namo duris ir tiesiu taikymu bėgu į jų miegamąjį. Pakeliui kliūnu už laiptų, tačiau nepasiduodu ir atsistojusi artėju prie tikslo. Pravėrusi duris matau mamą gulinčią ir kažką murmančią po nosimi.

Akys prisipildo ašaromis. Kaip galėjau būti tokia kvaila ir galvodama vien apie savo principus palikti ją su tokia sunkia liga? Smegenų vėžys. Ketvirta stadija. Didžiulės kančios.

Kai tą vakarą ruošiausi į pasimatymą su Džonu, man paskambino tėtis. Jis buvo sugniuždytas. Tai buvo mama. Jai pasidarė bloga. Ir blogėjo kas valandą. Tada prisiminiau, kad mano užsispyrimas bei paaugliški išsišokimai užgožė mintis apie greitai pasitraukiančią mamą. Tiesa, apie jos ligą nežinojau, kol man buvo leidžiami vaistai. Vaistai turėjo būti mano naujasis gyvenimas.

-Mama, mamyte,- prieinu prie jos dideliais žingsniais ir priklaupiu prie lovos.

-Dukryte, čia tu?- kaip per keturias dienas ji taip sulyso? Jos veido oda buvo pilka, paakiai juodi. Šilkiniai plaukai jau nebe tokie šilkiniai. Prisiminiau tėvo cituojamus žodžius nuo gydytojos: „Tai pasireiškia staiga. To nebepakeisi." Reikia būti visišku idiotu, kad nesuprastum, ką tai reiškia. Laiko nebesugrąžinsiu. Laikas nesustos. Reikia tik mėgautis paskutinėmis akimirkomis.

Po pusvalandžio esu visiškai suskaldyta į milijoną dalių. Laikiausi prieš mamą. Neverkiau. Ji norėjo, kad būčiau stipri ir neliečiau ašarų. Širdyje liko tik jos paskutinieji žodžiai.

-Dukryte... Tu nenorėjai... elgeisi, nes pykai... kad taip padarėm...- vos kalbėjo. O man iš akių vos nepabiro ašaros.

-Mama, aš taip atsiprašau. Už viską, už viską,- kalbėjau laikydama jos ranką ir bandydama sušildyti,- nereikėjo taip elgtis. Myliu tave, labai...

-Dukryte, nepykstu... My...liu...- tada... ji išleido paskutinį atodusį.

Tėtis už manęs palūžo.

-Kovotoja iki paskutinės akimirkos,- kalba tėtis. Jis sugniuždytas, tačiau laikosi. Laikosi iš paskutiniųjų, nenori manęs skaudinti dar labiau.

Noelis suspaudžia mano ranką savo delne. 

-Viskas bus gerai,- sušnabžda man, kai ateina laikas leisti karstą į žemę.- Esi stipri.

Atsiradome iš dulkių, dulkėmis ir virsime. 

Aš be jėgų. Praėjo dieną. Savaitė. Mėnuo. 

Noelis manęs nepaliko. Jis buvo šalia. Net jeigu buvau nuklydusi. Sakiau, kad yra kitas. Kitas, kuris su visomis taip elgiasi. Apdūmia akis, išnaudoja, palieka. Aš patikėjau. Noelis atvėrė man akis. Nežinau iš kur jis sužinojo, bet kai praėjus savaitei po mamos laidotuvių norėjau išvažiuoti atgal į kitą šalį atsigauti, jis man pranešė. Nepatikėjau. Maniau, kad tik stengiasi susigrąžinti. Nuvažiavusi pamačiau. Jis buvo su kita. 

Praėjo keturi mėnesiai. Mama jau nebesirodo mano sapnuose. Taip pat ir Noelio nebematau. Girdžiu iš kitų, kad jis išvažiavęs. Tik nežinau kur. 

Su juo draugavome trumpai. Labai labai trumpai iki mūsų išsiskyrimo. Bet jis lenda į mano mintis. Vis užsisvajoju apie jį. 

Vieną vakarą randu Noelį prie savo buto durų. Su didžiule baltų gėlių puokšte. 

-Liza... Grįžk pas mane.

Nusišypsau.

LABAI TRUMPAS EPILOGAS. TIESIOG PARAŠIAU, KAD PABAIGA NEBŪTŲ TOKIA... KEISTA... TAI ŠTAI. AČIŪ, KAD SKAITĖTE MANO PIRMĄJĮ PRISVILUSĮ BLYNĄ. ESU LABAI JUMS DĖKINGA. SULAUKIAU IR PALAIKYMO, KAS MANE SKATINO, TAČIAU... MAN BUVO SUNKU RAŠYTI. LABAI. DABAR. PO DVIEJŲ MĖNESIŲ AŠ RAŠYČIAU VISIŠKAI KITAIP. IR GALĖČIAU VISIŠKAI PAKOREGUOTI ISTORIJĄ. TAČIAU PALIKSIU TAIP, KAIP YRA. 

NA IR KVIEČIU SKAITYTI MANO KITĄ ISTORIJĄ, JAU KITOKIĄ "The Light".