19

239 14 1
                                    

Nuėjau į dušą. Norėjau nusiprausti. Norėjau kuo greičiau nusiplauti sušiktus prisiminimus. Norėjau vėl būti savimi.
Su kiekvienu lašu, rodos, tik sunkėjo. Ėmė pyktis. Juk čia ne sušiktas fantazijos pasaulis! Tai realybė! Kaip tėvai tai galėjo sugalvoti?
Nusipraususi nuėjau prie spintos. Pažvelgiau į drabužius. Spalvoti. Šlykštu.
Giliausiame drabužinės kampelyje susiradau vieną vienintelę juodą suknelę. Aptemptą. Siekiančią kelius. Trijų ketvirčių rankovėmis. Na, žinoma...
Pažvelgiau į laikrodį, kuris išdidžiai tiksėjo nesustodamas. Buvo jau aštuonios vakaro. Nesvarbu.
Susiradau juodos spalvos netokius aukštus aukštakulnius. Susišukavau plaukus į kuodą, pasidažiau lengvai, nes tikiu, jog kai būsiu ten, kur turiu būti, makiažas gali atrodyti klaikiai.
Išsitraukiau Louis Vuitton rankinę ir susidėjau būtiniausius daiktus. Pasas, telefonas, įkroviklis, pinigai, kelios makiažo priemonės bei higienai skirti daiktai. Vėliau, ko reikės, nusipirksiu.
Pažvelgusi į telefoną, pamačiau, jog pranašauja lietų bei stiprų vėją, dėl to įsimečiau trumpą megztuką bei skėtį.
Dar kartą pažvelgusi į veidrodį išėjau.
Per širdį perėjo išgąstis: Noelis sėdėjo atsirėmęs priešais į sieną. Pamatęs mane pašoko ir puolė apkabinti.
-Liza, kas nutiko? Kodėl tu taip elgiesi?- susijaudinęs vos nešaukė.
-Paleisk,- aš pamėginau jį atstumti, tačiau veltui. Jis stipriai mane laikė.
-Ką? Kas yra?- susiraukė.
-Paleisk, greitai!- su įniršiu sušukau.
Vaikinas atsitraukė, o aš, užrakinusi duris, išėjau.
Sustojau netoli Vilniaus oro uosto. Jau vidurnaktis, tad esu be galo pavargusi. Kelyje išgėriau gal dvi stiprias kavas. Nuo visokiausių jausmų šiandien buvau nusilpusi, tačiau delsti negalėjau. Reikėjo kuo skubiau dingti. Patstačiusi automobilį kažkokiam kieme, išsikviečiau taxi.
Po dvidešimties minučių buvau oro uoste. Nors mano skrydis tik rytoj ryte, būsiu čia per naktį.
Skrisiu į Prancūziją. Ten manęs tikrai neieškos. Pati visiems pasakojau, jog manęs Prancūzija nedomina. Bet paskutiniosiomis valandomis, rodos, savo nuomonę pakeičiau 180 laipsnių.
Kitą rytą jau sėdėjau lėktuve.
Naujas gyvenimas prasideda.
Nors ir labai bijau.
Gerutė Liza dingo visiems laikams.

Su tavimiWhere stories live. Discover now