Su tavimi

18

Noelis daužė duris ir šaukė, kad atidaryčiau. Jau norėjau pasiduoti ir leisti jam pasiaiškinti, tačiau lyg žaibas trenkė į mane ir staiga sukniubau ant žemės.
Prisiminiau viską. Viską nuo mažų savo dienų. Ir visas gyvenimas, kurį gyvenau iki šiol, pasidarė lyg sapnas, lyg visas laikas, kurį nugyvenau su šiais dirbtiniais vaizdiniais savo galvoje, būtų išvaistytas veltui.
Aš nesu Liza. Ne, aš esu Liza, tik nesu tokia, kokia buvau.
Aš turėjau dirbtinius prisiminimus. Aš gyvenau kitokį gyvenimą. Nuo pat tada, kai išėjau gyventi atskirai nuo tėvų. Ne veltui tėvai mane išleido. Jie bijojo, jog aš prisiminsiu tikrąjį savo gyvenimą. Tikrąją save.
Kvėpavau. Giliai ir kuo toliau, tuo įnirtingiau. Jie man melavo. Kiekvieną mėnesį ne šiaip sau ėjau pas daktarus injekcijoms nuo pasikartojančios ligos. Tai buvo prisiminimų slopinimas, kad būčiau svajonių mergytė savo tėveliams.
Visi tai žinojo. Visi išskyrus aš. Net mano draugai tai žinojo. Juk aš tų draugų iš tiesų niekada neturėjau. Mano draugai buvo visiškos priešingybės.
O tos nuotaikų kaitos, velniškai per daug ramus reagavimas į išprievartavimą... 
Suskambęs telefonas ekrane rodė, jog skambina mama. Pakėliau ragelį, nes norėjau dar kartą tai įsitikinti, ką prisiminiau.
-Klausau,- stengiausi kalbėti kuo ramiau.
-Dukryte, mažute, prisiminiau, jog jau laikas injekcijai,- kalbėjo kiek išgąstingu balsu.
-Gerai. Ryt nueisiu. Negaliu dabar kalbėti. Iki,- padėjau ragelį.
Tai tiesa. Aš neišsigalvojau.
Už durų vis dar plyšavo vaikinas, tik kiek apsiraminęs. Noelis irgi ne mano stiliaus. Dieve mano, ką iš manęs padarė?