Su tavimi

16

-Nusiramink, nieko nebuvo,- susiraukiau dėl jo tokio puolimo. Suprantu, jog mes pradėjome draugauti, bet nereikia iš karto dramų.
-Bet kodėl būtent su Justu?- jis jau ramiau paklausė ir truputį pasilenkė į priekį.
-Na, jis pasiūlė aš ir sutikau. Bet tik taip susitikti ir pabendrauti kaip buvę bendraklasiai. Nieko daugiau,- papurčiau galvą ir pasitraukiau.- Nestovėk, užeik.
Noelis užėjo ir pasilenkęs pabučiavo. Atsakiau, bet po kelių sekundžių atsitraukiau.
-Aš tau irgi turiu klausimų,- sukryžiavau rankas ir stengiausi vaidinti rimtą merginą, nors nelabai sekėsi, nes jis buvo toks mielas! „Nusiramink, Elizabete, draugaujat tik neseniai, dar nereikia atsipalaiduoti per daug..."- raminau save.
-Na?- jis pradėjo žingsniuoti link virtuvės, kai nusiavė sportbačius.
-Iš kur sužinojai, jog aš su Justu?- užkaičiau virdulį ir atsisėdau priešais jį ant baro kėdės.
Noelis tylėjo, o aš laukiau atsakymo.
-Taip ir tylėsi?- kilstelėjau antakį.
-Draugas pasakė...- bandė kalbėti įtikinimai, bet jis melavo. Argi taip sunku atsakyti?
-Nemeluok. Sekei mane?
-Ne!- Noelis bandė gintis.- Na gerai. Man Justas rašė.
-Kodėl Justas tau turėjo rašyti?- įpyliau vandens į puodelius ir padaviau jam su juoda arbata. Kadangi jis ją mėgsta.
-Daugiau neklausinėk, prašau... Tik paklausyk manęs...- valandėlę tylėjo.- Laikykis nuo jo kuo toliau.
-Ir tu nori, kad aš daugiau neklausinėčiau? Tai gal iš karto sakyk, jog jis tau pavydi,- aš tai galiu drąsiai sakyti, kadangi mačiau, kaip Justas į mane žiūrėjo automobilyje.
-Jis kažką tau padarė?
-Ne,- papurčiau galvą ir atsigėriau savo vaisinę arbatą.
-Prašau, paklausyk manęs ir baigiam šią temą,- jis buvo pavargęs. Tikriausiai tėtis jį kaip reikiant darbe pakankino.
-Ir dar vienas klausimas. Šiandien ledainėje prie manęs buvo priėjusi kažkokia brunetė. Apsirengusi kaip kekšė ir prisistatė tavo žmona.
-Su liemenėle ir šortukais?- jis suprato apie ką kalbu.
Linktelėjau.
-Tai mano buvusioji. Jai šiek tiek,- ir jis parodė pirštu į smilkinį.
Psichinė, galėtų taip ir pasakyti Noelis.
-Oho, su tokiomis tu draugavai?- nusijuokiau.
-Ji buvo kitokia. Priešingybė. Dabar pasikeitusi.- jo žvilgsnis nuklydo kažkur toli toli... Įdomu, ar jis dabar prisimena tas dienas? Tas dienas, kai manęs dar nebuvo jo gyvenime? Nors dar anksčiau, kai vis dar lankė mokyklą?- Na, nebekalbam apie tai.- nutraukė mano apmąstymus.- Aš turėsiu jau važiuoti namo, kadangi turiu daug darbo, - atsiduso.
Nuliūdau. Norėjau dar su juo truputį pabūti...

Prieš išeidamas pro duris, Noelis paskutinį kartą sujungė mūsų lūpas.
-Šią savaitę daug dirbu, bet prižadu, jog visą savaitgalį skirsiu tau,- nusišypsojo vaikinas.
-Labai tikiuosi...
-Myliu tave...
-Myliu,- garsiau ištariau, kadangi jis jau lipo laiptais žemyn.

„Po savaitės jau ilsėsiuosi toli nuo čia..."- tai buvo pirmoji mintis vos man atsibudus.
Taip, be galo laukiu atostogų kitoje šalyje. Kita kultūra, kiti žmonės, aplinka... Štai ko man dabar labiausiai reikia.

Ką veikti šiandien? Nežinau.
Reikia pamėginti paskambinti draugams. Iš visų atsiliepė tik Emilis.
-Labas, Liz!- pasisveikino jisai.
-Labas! Kur jūs vakar buvote? Nei vienas neatsiliepėt...- apsiverčiau ant kito šono, nes vis dar buvau lovoje.
-Ak... Tai po vakarėlio. Kai su Noeliu išvažiavote, ten prasidėjo tikros linksmybės.
-Bet koks protas sekmadienį rengti vakarėlį?- nusijuokiau.
-Tiksliai, tada buvo sekmadienis. Ups,- nusijuokė.- Na... tai baigsiu pasakoti. Žodžiu,- atsikosėjo.- Mes visi įsijungėm „Airpline mode" telefone ir žinai kaip būna „Facebook"?
-Aha.
-Tai mes mėtėm telefonus. Lena su Luku sudaužė ekranus, kadangi mėtė ant plytelių, ne ant žolės. Čia tik pradžia. Toliau, kaip ir per filmus, žaidėm tiesą-drąsą... Na ir pamiršome savo telefonus. O apie linksmybes nebepasakosiu, kadangi pačiai reikėjo būti,- nusijuokė.- Tai vakar naktį ieškojome ir radome mobiliuosius. Justas mus buvo įleidęs į savo sodybą,- mane nukrėtė šiurpas, kai jis ištarė JO vardą.- Tai va. Ir spėk kas susiporavo?
-Manau, jog tu su Tomu? Ta prasme Tomas rado savo, o tu savo,- pasitaisiau, kai supratau, ką pasakiau. Dar prisiminiau merginą, kurią mačiau su Emiliu.
-Neee, manau, jog Tomas gėjus,- Emilis skėlė.
-Nejuokauk taip,- nelinksmai nusijuokiau.
-Gerai, gerai. Taigi.. Aš susiradau vieną, o Tomas ne. Jis lyg ir buvo, bet tada pasakė, kad ji per kvaila.
-Tikras moksliukas,- pavarčiau akis.
-Visai ne. Kur tau? Pas jį vien... Nors ką žinau. Ne esmė. Taigi... O kiti vis dar miega.
-Kiek jūs galit miegoti?- paklausiau ir pagalvojau, kas būtų, jei ir aš būčiau likusi.
-Daug. Gerai, manęs kai kas laukia...
-Oooo, sėkmės, mažyli!- sušukau.
-Haha, kaip juokinga,- rimtai atsakė.- Na, iki, mažyt!
-Iki!

Vidurdienis. Vis dar guliu lovoje.

Vakaras. Reikia nueiti į parduotuvę. Seniai buvau ir trūksta maisto. Dar manau, jog reikia aplankyti „Akropolį", kadangi noriu nusipirkti kitą savo skaitomos knygos dalį.

Iš knygyno eidama link parduotuvės, mane sustabdė nepažįstamas vaikinas, prisistatęs Aleksandro vardu. Šis aukštas ir raumeningas brunetas mane šiek tiek gąsdino. Jo išvaizda buvo atgrasi ir veidas piktas. Dėvėjo mėlynos spalvos kostiumą. Oho...
-Atsiprašau...- jis atsistojo priešais mane.
-Taip?- suraukiau antakius.
-Ar tu draugauji su Noeliu Smitu?- jo klausimas mane įbaugino.
Kodėl taip kliūna tas Noelis Smitas? Tai vienas ateina ir sako, jog tai jos vyras, tai kitas rašo jam, o štai dabar... Ko gi tas nori?
-Taip.
-Perduok jam tai,- Aleksandras man ištiesė voką.- Viskas paaiškinta viduje.
-Kas tai?- išpūtusi akis apžiūrinėjau voką. Ant jo nieko nebuvo užrašyta, bet viduje jautėsi lapas.
-Aš nieko nežinau. Man tai liepė perduoti. Atleisk, kad sutrukdžiau. Turiu eiti,- pasakė ir jau sukosi suktis, kai vėl paklausiau.
-Kaip mane radai?
-Aš net neįsivaizdavau kur tu išvis esi. Atpažinau dabar tave iš nuotraukos. Atleisk, turiu skubėti,- jis jau nieko nelaukęs, greitu žingsniu pradėjo eiti į priešingą pusę, nei aš.
-Kas tame voke? Ir kodėl jis skirtas Noeliui?- man svaigo galva. Grįžusi namo turėsiu pažiūrėti...

Greitai nuėjau į parduotuvę, apsipirkau ir grįžusi namo atplėšiau voką. Jaudinausi ir bijojau to, ką galiu ten išvysti, perskaityti tiksliau. Jau norėjau traukti lapą, kai...

Pabaiga man truputį keista, kadangi vengdavau tokių dalykų, kaip „kai...". Bet parašykite į komentarus ką manote. Savo kritiką, svarbiausia! Kol nebus bent dviejų komentarų, tol nepaspausiu mygtuko "Nauja dalis" ir nepradėsiu rašyti. Laukiu!

P.S. Labai dėkoju, kad skaitote ir spaudžiate „Vote"! Esu be galo laiminga!

Štai kas mane ir pastūmėjo parašyti šią naują dalį...