Su tavimi

7

James Arthur - Say You Won't Let Go

Šiandien buvo labai šilta diena. Tad savo drabužinėje ieškojau tinkamų drabužių. Susiradusi baltus marškinėlius ir šviesiai rudas kelnes apsirengiau. Pabaigoje aprangą papildžiau savo patogiaisiais šviesiai rožiniais bateliais su raišteliais.
Vakar man rašė draugai. Jie mane palaiko ir padės kuo tik galės, jog Luisas pasitrauktų iš mano gyvenimo ir manęs dar kartą netrukdytų su savo žaidimais. Aš nuoširdžiai niekada nesitikėjau, jog tas baltaplaukis kada nors taip pasielgs. Prieš kelias dienas aš tik būčiau nusijuokusi ir pasakiusi, jog jie smarkiai klysta taip sakydami. Luisą pažinojau kaip charizmatišką vaikiną, kuris neleis tau liūdėti ir visada padės. O ne kaip prievartautoją.

Po penkiolikos minučių aš greitu žingsniu ėjau link mano ir Noelio susitikimo vietos. Per daug užsigalvojau apie Luisą, dėl to vėluoju aštuonias minutes. Jis greičiausiai galvos, jog aš ne tik neapdairi, mat kažkada į jį atsitrenkiau kelis kartus, bet dar ir nepunktuali bei neatsakinga. Vis dėlto tikiuosi, jog nepyks.

Pasukusi už kampo, pamačiau jį sunerimusiu veidu. O ne! Paspartinusi žingsnį atsidūriau prie jo.
-Sveikas! Atleisk, jog vėluoju,- uždususi kalbėjau.
Vaikinas buvo apsirengęs džinsus ir baltus marškinius. Kaip visada atrodė seksualiai, o sukelti į viršų plaukai darė jį dievišką.
-Sveikute,- jis rodos per akimirką atsipalaidavo ir nusišypsojo savąją šypsena. Savyje pajutau begalinę šilumą ir laimę.- Nieko tokio. Džiaugiuosi, jog neapsigalvojai ir atėjai. Laukiau tavęs.
Jis priėjęs dar arčiau apkabino mane. Apkabino! Nustebusi, taip pat apkabinau jį. Mano nuotaika kilstelėjo dar labiau po šio veiksmo. Tada vaikinas atsitraukė.
-Nori kavos?- parodė ranka į vidų.
-Taip,- energingai linktelėjau.

Būdamas tikru džentelmenu, Noelis pavaišino kava ir sūrio pyragaičiu. Išsirinkę staliuką, jis atitraukė man kėdė ir saugiai atsisėdau. Tuomet įsitaisė priešais mane.
-Na... Tai diena skirta susipažinti artimiau,- pasitikėdamas savimi tarė brunetas.
Labai tikiuosi, jog pažinsiu tave, Paslaptingasis...
-Bet tikiuosi neklausi kokia mano mėgstamiausia spalva,- atsakiau taip pat tvirtai.
-Oi, ką tu. Net į galvą tai nešovė man,- nusijuokė.
-Aš dievinu sūrio pyragą,- pasakiau tai todėl, nes noriu pažiūrėti jo reakciją, kaip reaguos. O jis reagavo ramiai ir net nusišypsojo.
-Gerai, nes man jis taip pat labai patinka,- linktelėjo. Matote? Pataikiau.- Taigi, ką norėtum veikti gyvenime? Arba, ką jau veiki?
Aš tylėjau. Kas, jei jis yra iš tų rimtųjų ir pasakys, kokia nesąmonė metus nestudijuoti? O gal jis kaip tik pasakys, jog tai gera mintis?
-Na...- galvojau ką atsakyti.- Aš baigusi mokyklą, nenorėjau bėgti ruoštis universitetui. Tad pasirinkau metus gerai apsispręsti kas noriu būti ir kitais metais pradėti.- Kai baigiau kalbėti, jis atrodė nustebęs pakėlė antakius.
-Tai gera mintis,- kai išgirdau šiuos žodžius, susikaupęs nerimas dingo. Ir jis pats neparodė, kokia tai galėtų būti nesąmonė.- Iš tiesų, lietuviai kaip žinoma labai darbingi, na supranti...- aš linktelėjau.- Tai tavo pasirinkimas yra išskirtinumas.
-Ačiū. Kaip su tavimi?- palenkiau truputį galvą į šoną. Tai įprotis, kurį paveldėjau iš mamos.
-Aš jau prieš trejus metus baigiau mokyklą,- to nesitikėjau. Nuoširdžiai nustebau. Noelis atrodo jaunesnis, todėl maniau, jog jis kartu su manimi eina tuos pačius metus.- Studijavau ir dabar dirbu.
-Ir kas tu esi?- tai nuskambėjo keistai.
-Aš esu Noelis,- juokaudamas atsakė.- Studijavau programavimą.
-Tai gera mintis,- pakartojau Noelio žodžius.
-Taip. Tai supratau, jog tu net neįsivaizduoji, ką norėtum dirbti? Turiu omenyje, rimtai dirbti.
-Ne,- papurčiau galvą.
-Bus įdomu sužinoti, kas būsi.
Pagaliau atėjusi padavėja ir atnešė mūsų užsakymą. Kaip gardžiai atrodo!
-Skanaus,- palinkėjo Noelis.
-Ir tau skanaus,- šyptelėjau.
Įsidėjusi gabaliuką į burną, tiesiogine prasme užsimerkiau. Buvau pasiilgusi šio deserto. Beje, tai mano pusryčiai. Neblogi pusryčiai, tiesa?
Atsimerkusi pastebėjau, jog Noelis stebėjo mane. Nuraudau.
-Ką?- nusijuokiu.
-Ne, nieko,- papurto galvą.
Mhm, tikrai nieko... Bet ką atiduočiau, kad sužinočiau, kas jo mintyse... Bet, tikriausiai man nėra lemta sužinoti, nes jis toliau kalba. Ir dar mane nustebina.
-Nuostabiai atrodai,- atsilošė.
-Ką turi omenyje?
-Tai buvo komplimentas. Atleisk, šiek tiek pavėluotas,- vaikinas atrodė susigėdęs.
-Ačiū,- aš vėl nuraudau.
Staiga, suskambėjo jo telefonas. Jis nepatenkintas pažiūrėjo kas skambina.
-Smitas,- ištarė. Oho, koks pasisveikinimas. Taigi, Smitas jo pavardė? Įdomi...- Rytoj atsiųsiu. Taip. Iki.
-Ilgas pokalbis,- tariau juokaudama.
-Tikiuosi, jog neprailgo,- įsidėjo telefoną atgal į džinsų kišenę. Aš papurčiau galvą, vietoj žodelio „ne".
-Tai gerai,- šyptelėjo ir atsigėrė kavos.- Galėčiau paklausti?
-Maniau, jog šią dieną tam ir skyrėme.
-Kokia didžiausia tavo svajonė?- rankomis atsirėmė į stalą, taip palinkdamas link manęs.
-Dvejoju ar atsakyti į šį klausimą. Atleisk, bet nenorėčiau kol kas to sakyti,- nudelbiau akis į savo sunertus pirštus.
Mano didžiausia svajonė yra turėti vyrą, kuris mane mylėtų nuoširdžiai. Nes dabar tai nutinka retai. Dažniausiai kiti vyrai pasinaudoja, o dar baisiau kai moterys naudojasi, ir tada pameta. Suprantu, jog aš pati draugaudavau vos kelis mėnesius, bet tada aš buvau paauglė ir su vaikinais būdavau dėl įdomumo. Dabar man to nebereikia. Tai nesuteikdavo man pilnatvės jausmo.
-Tikiuosi, jog man pavyks ją išpildyti,- jis atsakė. Akimirką pamaniau, jog netyčia Noeliui ją pasakiau arba perskaitė mano mintis. Bet vijau tokias mintis šalin.
-Mano eilė,- tariau.
-Priimu iššūkį.
Gerai, Noeli Smitai. Jei tavo pavardė tikrai Smitas.
-Ką pamanei, kai aš tau pirmą kartą ištariau „Sveikas" vietoj „atsiprašau" ir panašių žodžių?
-Pirmiausia, po susidūrimo, norėjau pradėti atsiprašinėti, bet tu pirma pasakei tą žodį „Sveikas". Tuomet lyg automatiškai, aš pasakiau tą patį. Ir labai nustebau, kai tu paprasčiausiai nuėjai. Norėjau susipažinti.
-O Palangoje?- nenorėjau, kad nustotų kalbėti. Jo balsas, lyg muzika mano ausims. O maniau, jog tai būna tik knygose...
-Aš pastebėjau panašią merginą, kai  pamačiau tave. Ir pagalvojau: „Nejaugi, ten ta pati mergina?". Ir ten buvai tu. Bet nespėjau sureaguoti, kai tu atsitrenkei. Ir tada galima sakyti vos ne maldavau Dievo, jog tu vėl nepabėgtum. Liza, sudominai mane.- Tu irgi mane domini.- Tik gaila, jog turėjau skubėti.
Dėkoju Noeliui, jog jis tiek kalbėjo.
-Kur skubėjai?- skubotai paklausiau ir už tai mintyse trenkiau sau.
-Turėjau reikalų darbe,- trumpai atsakė.
-Atleisk, truputį per greitai paklausiau,- nusijuokiau.
-Nieko... O tada vėl pamačiau tave ligoninėje...- šyptelėjome.
Kaip nuostabu čia su juo būti ir kalbėtis. Visą laiką jis skubėdavo, arba tiesiog reikėdavo eiti. O dabar štai, mes čia ir mes kalbamės.

Kavinėje prabuvome dar pusvalandį. Taigi.. Iš viso valandą. O man tai buvo lyg kelios minutės. Nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas.
Žingsniavome Skulptūrų parko takeliu. Pajutau kažką šilto prie savo rankos ir lyg elektra būtų trenkusi. Žvilgtelėjau ir pastebėjau, jog tai Noelis suėmė mane už rankos. Sunėrėme pirštus. Dieviškas jausmas... Pažvelgiau į jį. Vaikinas taip pat žiūrėjo į mane. Šyptelėjau ir nusisukau.
Gal jis ir norėjo mane pabučiuoti, bet dar anksti. Dar ne... Neleisiu Smitui eiti toliau, nes... Jis gali pasielgti taip pat kaip Luisas. Nors nereikia jų lyginti. Aš jaučiu, jog Noelis nėra kaip Luisas. Aš įsitikinusi. Bet saugumo atveju, manau reikėtų dar palaukti.
Staigiai sustojau. Sustingau. Aš buvau išmetusi iš galvos Luisą ir tik ką tik jį prisiminiau. Ir nebūtų to gana, Luisas... Jis stovėjo už kelių metrų nuo manęs ir Noelio.
Luisas čia...

Hey! Nauja dalis! Bent du vote ir komentarą :)