Su tavimi

11

Persibraukiau su ranka per plaukus ir šyptelėjau.
-Sveikas,- pasisveikinau.
-Sveika,- jis taip nusišypsojo.
-Užleisi? Nes manau, jog visi namai jau smirdi nuo degtinės.
-Žinoma, prašom,- Noelis pasitraukė ir aš įėjau į vonios kambarį už savęs uždarydama duris.
Greitai atlikau tai, ką norėjau ir priėjusi prie kriauklės, su vandeniu praploviau tą vietą, kur buvo išpilta degtinė. Smarvė truputį sumažėjo, bet vis tiek buvo galima užuosti.
Nemanau, kad daug dėmesio dėl to gausiu, nes jau daugiau nei pusė žmonių yra kaip reikiant išgėrę.
Tada mano mintys nukrypo prie Noelio. Aš tą akimirką visai buvau pamiršusi apie tai, kad vaikinas buvo tas aštuntokas, kurio nemėgau labiausiai. Jis jau prieš trejus metus baigė mokyklą, tad kodėl jis yra šiame vakarėlyje? Prisiminiau, jog buvo ir vyresnių jaunuolių, ne tik iš šių metų. Na, tada gal ir nieko keisto...
Grįžusi į kiemą, atsisėdau į savo kėdę prie laužo. Draugų nemačiau, tikriausiai kažkur kitur nuėjo.
Pajutau, kaip kažkas žiūri į mane. Perbėgusi akimis per žmones, pastebėjau priešais sėdintį Smitą. Aš taip pat pradėjau žiūrėti į jį. Man pasidarė juokinga, tad išsišiepiau, bet jis toliau liko rimtas. Vėl tas pats jo žvilgsnis. Lyg būčiau didžiausias turtas, brangenybė, kurią reikia saugoti. Bet juk negali taip būti, tiesa? Juk mes bendraujame tik savaitę. O pirmą kartą susitikę buvome vakar. Tad kodėl jis taip žiūrėjo į mane?
Šypsena dingo nuo mano veido ir Noelis suraukė antakius. Apie ką jis mąsto? Mačiau, jog jis kažką svarstė. Tik ką?
Noelis pakilo nuo kėdės ir pradėjo žingsniuoti mano pusės link. Stebėjau jį. Kiekvieną jo žingsnį, kiekvieną judesį. Priėjęs, ištiesė ranką. Suėmusi ją atsistojau ir jis pradėjo mane vestis į namo vidų. Nieko nesakiau, nesipriešinau, tik sekiau jį ir laukiau kas bus toliau. Mintys pasidalino į dvi dalis. Vienos galvojo apie tai, ką jis darys, o kitos liepė sustoti ir paklausti, ką jis po galais daro.
Bet aš klausiau nerūpestingųjų minčių.
Jis išsivedė mane pro pagrindines duris ir atsidūrėme priekiniame kiemelyje. Tada priėjome prie juodos mašinos ir į ją įsėdome. Gerai, tai jau darosi baugu. Ką jis darys? Dabar tos mintys, kurios liepė sustoti, reiškėsi dar garsiau. Bet nusprendžiau rizikuoti. Smalsumas šiuo metu buvo didesnis už atsargumo jausmą.
Nesikalbėjome. Aš tik stebėjau lekiančius vaizdus pro langą, kurių beveik nesimatė, nes tuoj bus vidurnaktis ir tvyrojo tamsa. Jutau, kaip kelis kartus Noelis pažiūrėjo į mane. Kur jis važiuoja?
Po pusvalandžio tylos ir nežinomybės, įvažiavome į keliuką. Pavažiavę dar kelis metrus, jis sustabdė mašiną.
Priešais mačiau didžiulę tvorą. Jis atidarė langą ir paspaudė kažkokius mygtukus, kurie buvo įtaisyti ant sienos. Tada atsidarė tvora ir mes įvažiavome į kiemą. Turėjau omenyje didžiulį kiemą.
Norėjau klausti kur mes esame, bet susilaikiau. Dar patylėsiu.
Noelis užgesino mašiną ir išlipęs atidarė man duris. Ištiesė ranką ir aš ją vėl suėmiau.
Sunėrėme pirštus. Pajutau tą patį šilumos jausmą ir visa buvusi baimė dingo. Užteko, kad Noelis suimtų mano ranką. Tik tiek... Kokius stebuklus vaikinas išdarinėja su manimi?
Tai buvo sodyba. Didelis dviaukštis namas ir didelė teritorija laisvo ploto. Pavieniui augo medeliai, kai užėjome už kiemo, pamačiau gėlynus. Takeliai buvo apšviesti Saulės lempomis. Prabangi vieta. Nejaugi tai jo?
Tuomet prisiminiau dar vieną faktą apie Noelio gyvenimą. Jis garsių advokatų sūnus. Tad nenuostabu, jog turėjo tokią gražią vietą.
Žingsniavau paskui brunetą ir stebėjausi šios vietos grožiu. Nors buvo tamsu, vis tiek truputį mačiau.
Užlipome laipteliais į kalniuką ir prieš mane atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas. Didžiulis tvenkinys, vandenyje atsispindėjo žvaigždės ir tai kūrė... romantišką paveikslą.
Negalėjau atitraukti akių.
Atsisukau į Noelį. Jis vėl stebėjo mane. Dažnai mane stebi, Noeli...
-Ar patinka?- sušnabždėjo, bet puikiai jį girdėjau. Tiesiog atrodė nuodėmė čia garsiai kalbėti. Tai turėjo būti ramybės oazė.
-Labai... Ačiū,- apsikabinau jį.
Noelis tikrai ne toks, koks buvo maždaug prieš septynerius metus metus.
-Esu laimingas, kad tau tai patiko,- jis taip pat stipriai mane apkabino.- Bet ne be reikalo tave čia atsivežiau.- surimtėjo. Surimtėjau ir aš.
Noelis suėmė mano delnus ir pažvelgė taip giliai į akis, jog pamaniau, kad mato ir sielą. Bet kas žino, gal ir mato. Kaip sakoma, akys yra sielos atspindys. Jei tai tiesa, tai Noelio siela pati nuostabiausia, kaip ir jo akys... Mėlynos lyg pats giedriausias vasaros dangus.
-Liza... Aš žinau, kad mes bendraujame dar labai trumpą laiką. Bet aš su tavimi jaučiuosi taip, kaip su niekuo kitu nesijaučiu. Ir man tai nuostabus jausmas. Bučiavau tave tik kartą, bet prisiekiu, tai buvo pats saldžiausias bučinys mano gyvenime.- jis kalbėjo tyliai. Pamaniau, kad gal man tik vaidenasi, o gal aš sapnuoju tai, ką jis sako. Bet tokių sapnų nebūna...- Užteko kartą žvilgtelėti į tave, kartą paskęsti tose skaidriose akyse, kartą tave paliesti ir tik kartą tave pabučiuoti, kad tai suprasčiau. Aš įsimylėjau. Aš myliu tave,- pajutau ant skruostų ašaras. Bet nepertraukiau jo. Tai buvo patys gražiausi žodžiai, kuriuos man yra sakę.- Ar sutinki būti mano mergina? Mano širdies draugė? Mano Liza?
Nebuvo žodžių nusakyti, kaip jaučiausi. Nors ne, meluoju. Buvo. Jaučiausi įsimylėjusi.
Didžioji mano dalis norėjo sutikti, bet ta kita - kuri vis dar garsiai šaukė - norėjo prieštarauti ir reikalavo nesutikti. Mes tikrai, labai trumpai bendravome.
Bet Noelis man lyg atgaiva, visiems įvykiams, kurie buvo nutikę. Tad...
-Sutinku...- ištariau.
-Tikrai?- jis iš džiaugsmo išsprogino akis ir jau norėjo lenktis bučiuotis, bet aš pridėjau pirštą jam prie lūpų. Kokios jos švelnios...
-Bet tu įrodysi, jog pasikeitei.
Tu jau įrodei, bet noriu, kad tai žinotum ir pats.
Jis pasimetė, tada suprato, jog aš prisiminiau, kas jis buvo.
-Pažadu tau.
Ir pasilenkęs pabučiavo.