Su tavimi

1

-Ir viskas? Istorija baigta?- netikėjo tuo, ką išgirdo Lena. Be abejo, ji dar visą tą sceną matė.
-Na, taip,- linktelėjau.
Vis dar galvojau apie jo gražiąsias mėlynas akis...
-Bet kaip? Ta prasme... Tu vos nenukritai, jis tave pagavo ir sugebėjot tik pasisveikinti. Kur logika?!- išskėtė rankas Lukas.
-Padarė dingau,- atsakiau ir visi nusijuokė.
-Bet jis toks gražuolis,- užsisvajojo draugė, o Lukas - jos vaikinas, be abejo - papurtė ją už pečių ir karštai pabučiavo.
Ak, ta saldžioji meilė...
-Gerai, gerai... Užteks čia laižytis,- įsiterpė Emilis.
-Nepavydėk,- iškišau liežuvį.
-Nepavydžiu.
-Tomai, užvažiuosime pas mane?- paklausiau draugo.
-Kodėl?
-Mano visi daiktai namie. Reikės pasiimti šį bei tą...
-Tas tavo šį bei tą. Gerai, užvažiuosiu,- mirktelėjo.

Leną, Luką, Tomą ir Emilį pažįstu nuo neatmenamų laikų, kaip sakoma. Su Lena susipažinau penktoje klasėje, nes ji buvo mano bendraklasė. Žinojau ją jau nuo pirmos klasės, bet mes nebendraudavome. Su Luku susipažinau, kai Lena norėjo supažindinti mane su savo naujuoju vaikinu. Tomą pažinojau iš bendrų kūno kultūros pamokų, o Emilis buvo jo draugas. Po kiek laiko, mes pradėjome visi bendrai susitikti, taip ir tapome viena kompanija. Jie man lyg šeima. Tie, kuriems viską pranešu pirmiesiems. Esame lyg vienas kumštis, viena komanda.

Kai pavalgėme, kaip ir susitariau su Tomu, jis užvežė mane namo, kad galėčiau pasiimti kelis daiktus. Greitai įsimetusi į kuprinę telefoną, kroviklį, kosmetikos krepšelį bei piniginę, nusileidau į apačią ir įsėdau į mašiną. Man teko garbė sėdėti priekyje, kadangi balandėliai užėmė galą, o Emilis pasigailėjo manęs ir sėdo prie jų.

Visą kelią iki Palangos klausėmės dainų per radiją. Draugai kartais persimesdavo keliais žodžiais, o aš žiūrėjau pro langą.
Tas susidūrimas su paslaptinguoju vaikinu... Atrodė lyg sapnas. Keikiau save už tai, jog sugebėjau pasakyti tik „Sveikas"... Galėjau bent padėkoti, jog mane sugavo. Gal vėliau būčiau ir susipažinusi. O kai jis man atsakė, kaip seksualiai atrodė ir judėjo jo lūpos! Bet kvailė, iš kart nuėjau. Net nežinau, gerai ar ne... Nors manau, jog taip, kadangi neprisidariau dar daugiau gėdos.
Kvailė.
KVAILĖ.
KVAILĖ!

Po keturiasdešimties minučių kelio, buvome prie Palangos tilto. Su Lena ir kitais papozavusi nuotraukoms, pradėjome eiti.

Oras buvo nuostabus. Vėjelis vos juntamas, saulės spinduliai maloniai šildė odą, o vaikų džiaugsmas persidavė ir man, tad greitai pamiršau nerimą apie pasirodymą prieš tą vaikiną. Žinote, vadinsiu jį Paslaptinguoju. Paslaptingasis... Kaip seksualiai, ar ne?

Apsisukau ir pradėjau eiti atbula. Negana to, dar ir užsimerkiau.
-Liza!- sušuko draugai.
Kas? Kas jums nepatinka?
Tada supratau ką jie turėjo omenyje.
Šiandien. Antrą kartą atsitrenkiau į kažkieno krūtinę. Sustojau. Atsimerkiau. Tada lėtai... LABAI lėtai atsisukau ir išpūčiau akis.
-Tu,- ištariau.
Liza! Rimtai?! Tu tokia kvailė, kad tiesiog kvaiša! Ar tai tas pats? Na jau... Žinote ką? Aš antrą kartą atsitrenkiau į Paslaptingąjį! Tai likimas? Norėčiau... O tada mes ilgai ir laimingai gyvenome... Nusigrybavau savo mintyse.
-Aš,- šyptelėjo jis.
Ar jums jau minėjau, kokia seksuali jo šypsenėlė? Na, minėjau panašiai... Nes jo lūpos labai seksualios. Putlios...
KAS PER ŠŪDAS? Aš jį matau tik antrą kartą, o jau svajoju kaip jį bučiuoju!
-Atleisk,- sukikenau.
Vau! Šaunuolė! Bent kartą pasakei kažką protingo!
-Tai tu atleisk. Jei būčiau žiūrėjęs kur einu, būčiau pamatęs merginą, kuri eina atbulai,- jis taip pat nusijuokė. Tai buvo toks malonus garsas. Gali dar kartą tai padaryti?
Tada kažkas atsikosėjo. Pabrėžiu - dirbtinai. Atsisukau į savo draugus, kurie stovėjo atsirėmę į turėklus ir mus stebėjo.
-Liza,- ištiesiau ranką.
-Noelis,- jis ją paspaudė.
Noelis... Paslaptingasis Noelis...
Išgirdusi kaip man ploja mano draugai, supratau, jog padariau teisingą žingsnį.