Su tavimi

20

Pamenate, kai rašiau, jog užpraeita dalis, ar kuri, bus paskutinė? Turiu daug geresnių pabaigų, nei ta, kuri turėjo būti. Tad dar pasimėgaukite. O aš pasimėgausiu rašydama.

Lėktuvas nusileido Nicos de la Côte d’Azur oro uoste. Supratau, jog reikės išleisti daug pinigų, nes tai didžiausias kurortas Viduržemio jūros pakrantėje, tačiau noriu pabūti čia iki tol, kol draugai išvyks iš Italijos. Tiksliau, buvę. Tada vyksiu į Milaną. Esu ten buvusi kelis kartus, tad bus lengviau susigaudyti.
Paskaičiavau, jog po savaitės turėtų vykti į Italiją. Per ilgai. Juk Italijoje turėtų būti apie savaitę. Dvi savaites būti Nicoje?
Šį klausimą aptarsiu vėliau. Pirmiausia,  man reikėjo rasti viešbutį. Pinigų turiu užtektinai susikaupusi nors ir iš tėvų neėmiau.
Pala, pala... juk galiu nueiti į kokį klubą. Ten tikrai rasiu tą, kuris man padės. Tik reikia mokėti išsirinkti.
Internete susiradau pigiausią viešbutį bent dviems naktims. Užsakiau pačiu laiku, nes būtų pasibaigusi akcija ir būčiau mokėjusi vos ne du kartus daugiau.
Nuvykusi į viešbutį, sutvarkiau dokumentus ir išėjau į miestą ieškoti parduotuvės. Oro uoste pamiršau nupirkti telefonui kortelę bei reikėjo susirasti kur nors pavalgyti, nes viešbutyje kavinės nebuvo.
Vakare, kai buvau kaip reikiant pavargusi, numigau kelias valandas, kadangi reikės nemiegoti visą naktį. Lauks sunkus metas, kai reikės rasti pajamų šaltinį. O kas man, Lizai? Juk aš viską sugebu. O juk ir taip aišku kas bus pajamų šaltinis klube.
Parduotuvėje nusipirkau kelis drabužių derinius, tad, atėjus dešimtai valandai, pradėjau žiūrėti kuris tiktų geriausiai. Išsirinkau juodus, trumpus odinius šortukus bei marškinėlius ant šleikučių. Žinoma, juodos spalvos. Nepakenčių kitų spalvų. Negaliu patikėti, jog rengiausi taip šviesiai anksčiau. Tiesa, juk buvau nuodijama neaiškiais vaistais. Suėmė pyktis, tačiau tuoj pat apsiraminau, kadangi tai jau praeitas gyvenimas. Reikia kibtis į naują, o Liza yra ta, kuri greitai pamiršta nuoskaudas ir, įkvėpusi bei iškvėpusi, nusiramina.
Apsiavusi tuos pačius aukštakulnius, su kuriais vykau čia, pasiėmiau rankinę ir išėjau.
Internete buvau radusi prabangų klubą. Jis visai netoli nuo čia, tad po pusvalandžio buvau viduje.
Muzika grojo, greičiausiai, paleista galingiausiu garsu, aplink tvyravo dūmai, nuo kurių lengvai svaigo galva bei jautėsi lengvas prakaitas. Žmonės kaip reikiant įsiaudrinę.
Apsižvalgiusi supratau, jog čia vyrų mažiau nei moterų, tad teks kaip reikiant paplušėti.
Ilgai vargti nereikėjo, vyras, pamatęs, kad aš sėdžiu viena, priėjo ir pakvietė šokiui. Tamsoje jo veido nemačiau, tačiau buvo apsirengęs prabangius drabužius. Mūsų kūnai judėjo vienu ritmu. Pamačiau, kad jis pradėjo lenktis manęs link. Nenoriu pasirodyti lengvai pasiekiama, todėl pridėjau pirštą jam prie lūpų ir nekaltai nusišypsojau. Vyras dar labiau įsiaudrino.
Tada jis pirštu parodė į barą. Aš linktelėjau.. Man to dabar reikėjo. Ko nors išgerti. Tačiau viena stiklinė sekė po kitos, kol...

Kitą rytą galva plyšo. Nežinau, kur esu. Bet čia tikrai ne mano lova. Ir ne viešbučio lova. Atsimerkiau. Buvau dideliame miegamajame, vyravo pilka spalva, laikrodis ant sienos mušė antrą valandą dienos. Net pats laikrodis buvo puoštas kristalais.
Supratau. Aš pas tą vyrą. Kurio net vardo nepamenu. Ar man pavyko? Ar radau tą, kuris man padės? O gal jam nieko nesakyti? Žinau tik tiek, reikia elgtis pagal vyro nuotaiką.
Kambaryje buvau viena, tačiau netrukus durys atsidarė ir įėjo tas pats vyras, su kuriuo šokau. Jis buvo maždaug dvidešimt penkerių metų, dėvėjo juodą kostiumą, oda įdegusi, o tamsūs plaukai šonuose nuskusti, likę sušukuoti į šoną. Ir greičiausiai su juo permiegojau. Žinoma, kad taip, juk jie to ir tenori.
-Labas rytas,- tarė be emocijų. Iš akcento supratau, kad yra iš Didžiosios Britanijos. Kas jam?
-Labas rytas,- atsakiau šilčiau nei jis.
-Pusryčiai apačioje. Nusileisk,- ir išėjo.
Ką? Man nepavyko?
Atsistojau ir nuėjau apsirengti tuos pačius drabužius, kurie gulėjo gražiai sulankstyti ant komodos.
Kambaryje buvo trejos durys. Reiškia, jog vienos jų veda į vonią. Susiradau. Atsistojau priešais veidrodį, plaukus perbraukiau pirštais, o veidą nusiprausiau su vandeniu. Tada išėjau.
Koridorius buvo visas baltas ir, atrodo, tuoj su savo aukštakulniais paslysiu.
Nusileidau laiptais žemyn ir dešinėje mačiau svetainę, kurioje buvo valgiai. Tačiau ten buvo ir daugiau žmonių.
Aš norėjau greitai iš čia dingti, bet reikia pamėginti... Nuėjau į valgomąjį ir norėjau skradžiai žeme prasmegti. Visų akys atsisuko į mane.
Prie ilgo stalo sėdėjo gal šeši žmonės. Tas vyras, kuris buvo šiandien atėjęs, sėdėjo prie kitų dviejų vaikinų, priešais jį buvo viena mergina, kuri, sprendžiant iš veido, jo sesuo, o tie vaikinai tikriausiai broliai. Viename stalo gale sėdėjo moteris, gal penkiasdešimties, o kitame - vyras, maždaug šešiasdešimties. Tėvai. Nežinojau ką daryti.
-Sėskis,- ištiesė ranką moteris rodydama į vietą prie merginos.
Prisėdau.
-Tikiuosi Džonas labai tavęs nenuskriaudė...- aš išpūčiau akis tai išgirdusi iš tos pačios moters.
Kas čia vyksta? Kodėl jie mane taip priima?
Nenorėjau net akių sukti kitur. Tik žvelgiau į tą vyrą, Džoną vardu.