Su tavimi

15 dalis

Nustebinote mane. Vos per kelias valandas ant praeitos dalies atsirado 5 vote. Ačiū Jums! Iš to džiaugsmo parašiau dalį! xo

Noeliui išėjus į darbą, aš likau viena namie. Buvau apsvaigusi nuo laimės ir džiaugsmo, kurį patyriau prieš valandą. O dar ta moteriškė, kuri, pasirodo, juokaudama sušuko „Vaikai, kaip jums ne gėda!" buvo mano teta, tėčio sesuo. Ji linksma moteris, tik gaila, vis dar viena, nors senatvė jau ne už kalnų. Bet girdėjau, jog jai netrūksta gerbėjų.

Perbėgau per visos savaitės įvykius. Jų buvo užtektinai, o kai kurie gana stipriai mane nustebino. Ši diena buvo lyg atgaiva, poilsis po audros. Taip pat ir vakar vakaras. Žinoma, neskaitant nakties, kuri išvedė mane iš pusiausvyros, dėl Luiso pasirodymo ir pakitusio elgesio.

Po prisiminimų nusprendžiau, jog televizoriaus žiūrėti nenoriu, taip pat nenoriu būti namie, tad paskambinusi  saviesiems draugams paklausiau, ar nenorėtų susitikti. Bet, deja, šį vakarą praleisiu viena, kadangi jie buvo ne ryšio zonoje. Tai buvo keista ir net jaudinausi, kodėl visi atsijungę. Tikiuosi, jog viskas gerai.

Nuvažiavusi į ledainę, pasiėmiau, žinoma, ledų ir atsisėdusi prie lango naršiau internete bei atsakinėjau į žinutes nuo buvusių bendraklasių. Vieni rašė kaip sekasi ir samprotavo apie gyvenimą, kiti, dar būdami nesuaugę, keikėsi ir sakė kokia seksuali tapau, po baigimo. O tiesa ta, jog aš atrodau lygiai taip pat, tik dabar vasarą yra karšta. 

Vėliau Justas, pas kurį vyko vakarėlis ir kurio nesutikau jame, pasiūlė susitikti. Tada prasidėjo apmąstymai. Jokių slaptų ketinimų, tik praleisti laiką, kadangi nenoriu susipykti su Noeliu. Mes susitiksime tik kaip paprasti, jau buvę, bendraklasiai ir viskas. Tad atrašiau teigiamą atsakymą. Jis atrašė, jog bus čia, kur esu, po penkiolikos minučių, mat pats netoliese.

-Liza?- priėjo... kekšė? Tiesiogine to žodžio prasme ji buvo apsirengusi liemenėlę, šortukus kurie nedengė sėdimosios ir dvidešimt centimetrų, jei ne daugiau, aukštakulnius. Jei ji būtų be makiažo, neatpažinčiau. Nenoriu įžeisti, bet tai pirmasis įspūdis.
-Taip,- atsakyti stengiausi ramiai ir nesijuokti.
-Kekšė,- ką? Tai ji į tokią panaši.
-Nesupratau?- susiraukiau ir pakėliau balsą. Aišku ne tokį spigų, kaip pas ją.
-Traukis nuo Noelio, arba visus tavo peroksidinius plaukus nurausiu!- ir žinote kas toliau? Aš prisiminiau visas knygas, kurias skaičiau, visus filmus, kuriuos mačiau. Kodėl? Nes dažniausiai, kai mergina pradeda draugauti su gražiu, nors aš ne vien į Noelio grožį žiūriu, vaikinu, prisistato kokia nors atsilikėlė ir pradeda skiesti, jog tai ji turi būti su juo. Beje, pas mane plaukai tikrai nėra peroksidiniai.
-Klausyk, nedaryk dabar dramų ir geriau eik iš čia. Nenoriu jokių skandalų viešu...- nebaigiau sakyti, kadangi ji dabar patvirtins, ką aš ką tik prisiminiau.
-Jis mano teisėtas vyras!- ir parodė žiedą, kuris... jis tikras ar tik iš barbės žurnalo? Mane nustebino tas jos "vyras", kadangi, atkreipkite dėmesį, mano tėvai jį pažįsta ir tikrai pasakytų, jog Noelis vedęs. Ir jis neturėjo ant piršto jokio žiedo. Net ant nykščio.
-Beprotė,- papurčiau galvą ir atsistojusi norėjau eiti, kai ji man griebė už plaukų ir pradėjo daryti tai, ką neseniai sakė. Bet mano plaukai neperoksidiniai!
-Baik, kvaiša!- sušukau, o kiti žmonės atsisukę spoksojo. Ir niekas nepadėjo!
-Palik mano vyrą ramybėje!- ji savo nagais užkabino man netoli akies odą. Pajutau perštėjimą.
Staiga atbėgęs vaikinas atitraukė ją nuo manęs, o atėję apsaugininkai išvedė tą kekšę.
-Kas ji tokia?- priėjęs išgelbėtojas paklausė.
-Justai, ačiū tau!- padėkojau atpažinusi, jog tai jis man padėjo.- O ta... nepažįstama.  Priėjo ir pradėjo skiesti, jog draugauju su jos vyru.
-O kaip yra iš tiesų?- nusijuokė ir atsisėdo ant kėdės, o aš priešais jį.- Tau neskauda?- parodė į tą vietą, kur benamė, kadangi ji neturėjo normaliai rūbų, man įbrėžė.
-Nee,- papurčiau galvą, nors truputį perštėjo.-Turiu vaikiną, bet jis nevedęs. Jei būtų, tai tikrai žinočiau. Tikriausiai kokia nors išprotėjusi gerbėja.
-Aišku,- dar kartą nusijuokė, šį kartą aš kartu su juo.- Tai, pagaliau susitikome, kadangi vakarėlyje nespėjau užkalbinti, kai tasai vaikinas,- pavartė žaismingai akis,- išsivedė tave.
-Taip, tai jis mano vaikinas,- linktelėjau.- Na, kaip sekasi? Pasakok,- išsišiepiau ir pagaliau paskutinį šaukštelį ledų įsidėjau į burną.
-Gerai. Jau po dviejų savaičių išvažiuosiu įsikurti į Vilnių ir ten studijuosiu. O tu vis dar metus atostogausi?
-Aha.

Po pusvalandžio Justui paskambino draugas ir pasakė, jog vėluoja susitikti kažkur. Tada jis prisiminė, jog tikrai buvo susitaręs.
-Aš irgi jau eisiu, kadangi jaučiuosi pavargusi,- tikrai taip jaučiausi. Kai grįžau namo, reikėjo ilsėtis, o ne į miestą lėkti.
-Einam, parvešiu tave namo,- pasiūlė ir aš, žinoma, sutikau.

-Na štai. Vis dar ten pat, kaip visada,- nusijuokiau, kai sustojome prie mano namo.
-Liza,- jis pradėjo žiūrėti į mano lūpas. Na jau ne, man meilės trikampio nereikia!- Gal susitinkam dar kažkada?- jis pamiršo, jog turiu vaikiną, kad neatitraukia akių nuo mano lūpų.
-Galėsim,- sutikau, kad nepradėtų įkalbinėti ir jau norėjau kuo greičiau išlipti iš automobilio.
-Susirašysim,- vėl pažvelgė į mano akis ir aš padėkojusi greitai pasišalinau.

Pagaliau namie! Aš tokia nusivariusi nuo kojų ir noriu eiti kuo greičiau į lovą ilsėtis.
Nupėdinau iki dušo ir po visos rutinos jau buvau ten, kur labiausiai norėjau. Įsijungiau televizorių ir žiūrėjau kažkokią laidą, kuri, tiesą sakant, man buvo neįdomi ir jaučiau, kaip tuoj užmigsiu.

Kai jau atrodo, jog pradėjau sapnuoti kažkokį sapną, kuris nuo pat pradžių man pasirodė įdomus, suskambo durų skambutis. Mane tai tikrai pradėjo nervinti. Kiekvienas durų skambutis mane nustebina, taigi, abejojau ar eiti atidaryti, bet išgirdau antrąjį pyptelėjimą. Tad suniurzgėjusi išlipau iš lovos ir apsisiautusi chalatu, nuėjau.

-Noeli!- nudžiugau pamačiusi šį brunetą, o ne ką kitą.
-Liza, kodėl buvai susitikusi su Justu?- be jokių užuolankų paklausė. Kodėl jis taip reaguoja?