Aš noriu... (Baigta)

6.

Namo grįžau greitai, todėl nieko neįvyko, bet mane grįžtančia pastebėjo kažkas iš kaimynų.

Ryte

Nuėjau papusryčiauti ir supratau, kad mama išvažiavusi. Ten bus jai saugiau nei čia. Skaudėjo plaučius po vakar, tačiau į ligoninę nenoriu važiuoti, tikiuosi praeis po laiko. Baiginėjant valgyti pasigirdo telefono skambutis. Pripuoliau prie jo ir ekrane švietė vardas "Vanessa".

- Alio? - atsiliepiau.

- Įsijunk žinias, - staigiai pasakė ji.

Bėgau prie sofos ir šokau. Paėmiau pultelį ir įsijungiau žinias.

- Šiandien radome Justiną negyvą lovoje. Įtariama tamsiaplaukė mergina, kuri buvo nufilmuota isilaužianti į vaikino namus.

O dieve! Nufilmavo mane, ką dabar darysiu? Jeigu mane atpažins? Surinkau Zac numerį ir paskambinau.

- Zac, klauso, - tarė jis.

-Labas, čia Selena, - pasakiau.

- Sel, ar kažkas nutiko? - buvo galima girdėti susirūpinimą jo balse.

- Iškilo bėda, mane nufilmavo ir gali būti, kad mane atpažins, - giliai kvepavau iš baimės.

- Viską sutvarkysiu, paskambinsiu po 24 h.

- Ačiū, Zac, - pasakiau.

- Dėl tavęs padarysiu bet ką, Lelyte, - numetė ragelį.

Ką man daryti? Turiu 24h likti nepastebėta. Būsiu namie ir neišeisiu iš namų. Staiga suskambo durų skambutis ir aš stryktelejau. Lėtai priėjau prie lango ir pažiūrėjau kad ten... Malik? Nuėjau prie durų ir jas atrakinau. Jis įėjo į vidų.

- Tu nužudei, Justiną? - paklausė jis piktu tonu. - Kas tu, Selena?

- Mane nufilmavo, jei jie sužinos, turėsiu nusižudyti arba mane nužudys, - pravirkau.

Visi žino. Jeigu kažkurio ieško policija iš gaujos, jis turi arba nusižudyti arba bus nužudytas.

- Tarkis su kitais, o ne su manimi, kale, - tarė jis ir norėjo išeiti, bet pagriebiau jį už rankos ir Z sustojo. - Paleisk!

- Malik, nepasakok niekam, kitaip pasigailėsi su manimi susitikęs, - jis susiraukęs žiūrėjo į mano ašarotas akis. - Jei aš turėsiu mirtį, turėsiu paskutinį norą ir pasakysiu išžudykit del mano atminties Blood vaikinų gaują.

- Nesamone, niekam nepavyktu, - nusijuokė sarkastiškai jis.

- Net lelytei? - paklausiau pakeldama vieną antakį.

- Kodėl man taip girdėtas vardas? - tyliai sumurmėjo jis. - Lelyte!

- Sveikinu, sužinojai kas aš, - nusijuokiau per ašaras.

- Ką tau padarė Justinas, kad jį nužudei? - paklausė jis.

Viskas buvo nuostabu, bet vieną kartą... - nusukau galvą į šoną. - Jis kaltas, kad dabar aš tokia.

- Ką jis tau padarė, kad nužudei mano draugą? - šaukdamas pastūmė mane.

- Jis prieš du metus su manimi žaidė, buvau jo "lėlė", - atšaukiau aš.

- Tai tu ta juodaplaukė, nekalta, jausminga mergaitė? - nusijuokė jis braukdamas ranka per savo juodus lyg anglis plaukus.

- Buvau tokia, - šyptelėjau. - Galėčiau pakartoti tai dar kartą, nes matyti kaip tas kvailys miršta, man didžiausia palaima.

- Tu beprotė.

- Ponaiti Malik, daug girdėjau apie tave, - tariau. - Tu nesi geras berniukas kaip ir kiti tavo draugai. Tu nužudei savo merginą. Kodėl tai padarei, Malik?

- Tai buvo nelaimingas atsitikimas, - nusuko žvilgsnį kitur, jog nematyčiau jo akių.

- Kur gi ne! - sušukau. - Ji buvo mano draugė! Ji buvo nuostabi mergina, o tu, Malik, ją nužudei! Tu kaltas, kad Kin nebėra!

- Ji pati šoko prieš mane ir ją nušovė Lucas!

- Nekenčiu tavęs, Malik!

- Mūsų jausmai čia abipusiai, nes per tave mano šeima buvo nuskriausta!

- Ką as padariau, kvaily?!

- Tu sukėlei avarija, per kurią vos nemirė mano seserys!

- Tai buvau ne aš!

- Nesiteisink, nes tave mane Hazza!

- Užsikrušk, Malik!

- Kalė!

- Žudikas!

- Narkomanė!

- Bukaprotis!

- Užsikrušk!

- Nutilk!

- Pati užčiaupk savo dailias lūpas!

- Tu rimtai? - pakėliau vieną antakį.

- Žinoma, kad ne, bet tu nutilai.

- Kvailys! - surėkiau jam į veidą.

- Seksualus kvailys, - pamerkė man akį.

- Tu su manimi flirtuoji? - paklausiau.

- Na tu graži ir užsispyrusi, man tokios patinka.

- Išeik, - paprastai tariau.

- Privers, - nusišypsojo pašaipiai.

Paėmiau pistoletą kuris buvo netoli stalo ir nusitaikiau į jį.

- Tu manęs nenušausi, lelyte, - nusijuokė jis.

- Nenušausiu tavęs, bet galiu nušauti kitą žmogų, - šyptelėjau. - Gal tavo mažąją sesute Saffa?

- Neišdrįsi jos nužudyti, - suurzgė jis.

- Niekada nežudau nekaltų žmonių, - padėjau ginklą ant žemės ir nuėjau.

Prisiminiau skaudu prisiminimą kai buvau šešerių metų, manęs vos nenužudė. Užtat mano sesutė tą vakarą mirė ir nuo to laiko negaliu net netaikyti ginklo į vaikus ar nekaltus žmonės.

- Lelyte, kas tau? - paklausė Z.

- Nieko, - nusivaliau iškritusia ašarą ir šyptelėjau.

- Atidarykite duris, čia policija! - Išgirdau trankima ir balsus už laukinių durų.

- Ne, o dieve, ne! - tyliai sušukau, kad vos pati girdėjau.

- Sel, eik su manimi, - pasakė Z.

- Iš kur man žinoti, ar galiu tavimi pasitikėti? - paklausiau.

- Nežinai, nėra laiko, greičiau! - patempė mane už rankos Malik ir nuėjome į antro aukšto balkoną miegamajame. Jis nušoko pirmas, o vėliau aš. Z mane pagavo ant rankų ir pastatęs ant kojų pradėjo bėgti ir temti mane prie savo automobilio.