Aš noriu... (Baigta)

23.

Kita diena
Ligoninėje

- Panele Gomez, jūsų liga pagydoma, bet dėl vaikelio negalime jūsų operuoti, - pasakė daktaras.

- O kai pagimdysiu? - paklausiau.

- Tikėkimės nebus per vėlu, - atsakė jis.

Po kelių minučių kalbėjimo su gydytoju išėjau iš ligoninės. Labai norėjau valgyti todėl nuėjau į parduotuvę ir prisirinkau visokių nesąmonių. Dabar stoviu eilėje ir laukiu kol pasieks prekės pardavėją. Susidėjau maistą į maišą ir sumokėjusi už prekes išėjau iš parduotuvės. Ėjau link namų į džiaugiausi, kad jie nėra toli. Negaliu nešti didelio svorio dėl savo ir vaiko gerovės.

- Atsargiai! - Išgirdau balsą ir pajaučiau kaip kažkas patraukia mano ranką.

Atmerkiau akis ir supratau jog buvau užsimerkus. Atsitraukiau nuo vaikino ir pamačiau dviratininkas kuris važiavo už mūsų.

- Ačiū, - pasakiau.

- Žiūrėk kur eini, - tarė jis ir tik dabar pamačiau vaikino veidą.

- Charlie! - sušukau ir apkabinau vaikiną kaip ir jis mane. - Gal nori užsukti pas mane?

- Mielai, - atsakė jis ir paėmė maišą kurį pamečiau ant žemės.

- Tau nereikia nešti maišo, - bandžiau jį paimti, bet nepasisekė.

- Tau didelio svorio negalima nešioti, - pasakė jis, o aš pavarčiau akis.

- Iš kur žinai? - paklausiau jo.

- Pažystu tavo gydytoja, o mačiau tave einant į ligoninę, todėl paklausiau kas tau ir man atsakė.

- Man nereikia draugų iš gailesčio, - sukrižiavau rankas ties krūtine.

- Aš tavęs nesigailiu, atvirkščiai, - jis truputi susimąstė. - Manau, kad tu labai stipri, nes nusprendei auginti savo vaikelį ir dar kovoti su liga. Tu stipri ir tas man patinka.

- Tu kitoks, - tariau.

- Kodėl taip sakai? - paklausė Charlie.

-Nes tu netoks vaikinas kokius pažinojau Londone, - atsakiau.

- O kokie jie? - pažiūrėjo į mane.

- Jie blogi, - pažvelgiau vaikinui į akis. Jis nieko nebeatsakė, tikriausiai galvoja.

- Gal norėtum ateiti pažiūrėti kaip aš įrašinėsiu dainą? - netikėtai paklausė jis, o aš susimąsčiau. Nieko blogo manau nebus.

- Būtinai ateisiu, - pažvelgiau į vaikino akis ir išvydau juose laimę. Net užsinorėjau šypsotis. - Štai atėjome, užeisi?

- Jeigu tu to nori, - šyptelėjo.

Įėjome į namus ir nuėjome virtuvės link sukrauti maistą į jų vietas.

- Gal išsikepam blynus? - paklausiau Charlie.

- Labai noriu valgyti, todėl sutiksiu su jūsų pasiūlymų, panele, - atsakė jis ir abu nusijuokėme.

Išsitraukėme produktus ir pradėjome maišyti tešlą.

- Charlie, paduok miltus, - pasakiau ir jis paėmė maišelį su miltais.

- Prašau, - tarė jis, o aš atsisukusi į jį gavau saują miltų į veidą.

- Fui, - nusijuokiau ir paėmusi kiaušinį sudaužiau jam į galvą. - Ha ha ha ha ha! - nusijuokiau velnišku juoku.

- Kaip juokinga, Selena, - sarkastiškai pasakė vaikinas. Jis paėmęs pieno buteliuką užpylė visą ant manęs. Aš atšokau nuo žemės iš išgąsčio ir paslydau pieno baloje. Skaudžiai tęškiausi ant žemės, o Charlie puolė prie manęs. Norėjo mane pakelti, bet pats paslydo ir dirbo netoli manęs.

- Karma, brolau, - nusijuokiau ir atsikėliau pati.

- O dieve, kas čia atsitiko! - sušuko moteriškas balsas. Visur jį atpažinčiau.

- Močiute, mes kepam blynus, - nusišypsojau nekalta šypsena.

- Matau kaip jūs kepant tuos blynus, - atsiduso močiutė. - Eikite praustis, vaikai, o aš baigsiu kepti tuos jūsų blynus.

-Ačiū, močiute, - pakštelėjau į skruostą jai ir bėgau laiptais, bet sustojau. - Charlie, einam, - pašaukiau jį ir vaikinas pribėgo.

Po pusvalandžio

- Tie miltai niekaip nenusiplauna, - sumurmėjau.

- Padėti? - paklausė ateidamas Charlie kuris jau buvo su šlapiais, švariais plaukais ir nesulipusiais! Mano pusbrolio drabužiai jam puikiai tiko ir tuo džiaugiuosi, nes kitaip jis turėtų čia būti vien su apatiniu trikotažu kol išdžiūtu drabužiai.

- Pabandyk išplauti šiuos miltus, - paprašiau vaikino.

- Pasilenk, - tarė jis, o aš susiraukiau. Ko jis nori? Kad pasilenkščiau? Rimtai?

- Dieve mano, kokios tavo mintys, - nusijuokė jis. - Kaip aš kitaip išplaukiu tau galvą, Sel?

- Uhhh, gerai, - pasakiau ir pasilenkiau. Pajaučiau kaip jis priartėja ir truputi liečiasi prie mano kūno, bet neperdaug. Ant galvos pajaučiau šilto vandens srove ir užmerkiau akis kol jis plovė man galvą.

Po savaitės. (soriukas, kad peršokau)

- Charlie! - sušukau kai vaikinas mane stipriai apkabino. - Sutraiškisi mane.

Abu nusijuokėme ir vaikinas atsitraukė.

- Pasiilgau tavęs, nemačiau tavęs beveik savaitę, - pasakė Charlie.

- Aš ir tavęs pasiilgau, - nusijuokiau.

- Kasnors pasikeitė per tas dienas? - paklausė jis.

- Nelabai, susipažinau su keliomis merginomis ir man jos pasirodė visai malonios, - šyptelėjau.

- Tai nuostabu, gal man surasi kažką, - pakilnojo antakius.

- Gal ir surasiu, - taip pat pakilnojau abu antakius.

- Nueikime šiandien kur nors, - pasiūlė rudaplaukis.

- Nežinau, - numykiau.

- Suvalgysim tavo mėgstamiausių ledų, - siūlė vaikinas.

- Na dėl ledų padarysiu viską, nes čia labai karšta, - pavadinau, kad mirštu iš karščio ir abu nusijuokėme.

- Eik persirengti, lauksiu tavęs 16 h prie tavo namų, - apkabino mane Charlie ir nubėgo.

Nuėjau į kambarį ir pažiūrėjau į laikrodį. Jau greitai trečia dienos, turiu valandą susiruošti. Hmmmm...

~~~~~~ Štai ir nauja dalis!! ~~~~~
Tikiuosi patiko. Atsiprašau, kad peršokau savaitei į priekį, bet greitai sužinosite kodėl tai padariau.
Laukite tęsinio...!