Aš noriu... (Baigta)

2.24

Atsikėliau visa sutinusi, tikriausiai dėl to jog verkiau naktį. Negaliu gyventi su ta mintimi kai žinau jog mane viskuo kaltina mano draugai ir Zayn, nors nežino visos tiesos.

Man po valandos paskambino Russell ir sakė atvažiuoti, todėl susiruošiau ir išvažiavau link pastato kuriame susitiksime. Įėjau į vidų ir pamačiau jį stovinti priešais mane tik atsukęs nugarą.

- Turiu tau užduoti, - pasakė.

- Kokia?

- Turėsi nužudyti Vanessa Hudgens.

- Ką? Ne! Juk ji tavo gaujos dalis! Mūsų grupele. Kaip tu taip gali?

- Ji man nepakluso kaip ir tu manęs neklausei. Ši bausmė jums abejoms. Abi vaidinant gerom, tačiau aš mačiau jūsų tikruosius veidus.

Du vyrai atvėde Vanessa čia. Ji atrodė pasikeitus.

- Viena iš jūsų turi mirti, - tarė jis ir paėjo į šalį. -Tegu kova prasideda!

Mūsų su Vanessa žvilgsniai susitiko. Matau iš jos akių jog ji to taip pat nenori kaip ir aš. Kiek dar kartų man teks susidurti su mirtimi?

- Selena? - ištarė ji, o aš linktelėjau.- Atleisk man, bet aš turiu šeima.

Ji išsitraukė ginklą ir nusitaikė į mane. Mano akys išsprogo. Ji šovė, bet nepataikė.

- Manai, kad tik tu turi šeima? - surikau. - Aš jau daug metų susituokus, turiu du vaikus, todėl nekalbėk man nesamoniu, Vanessa!

- Aš nenoriu mirti!

- Manai aš noriu! - artėjau link jos. - Maniau jog tu stipresne.

- Ne! Nesiartink! - suriko ji išsigandusi. - Aš to nenoriu, bet jei to nepadarysiu mirsiu.

-  Aš taip pat!

- Jai priartėsi per žingsni šausiu! įspėju!

- Šauk! - ėjau link jos. - Ko delsi? Šauk po galais! Juk tu nori gyventi!

Buvau metro astumu nuo jos.

- Šauk! - sušukau vėl ir ji pakėlė akis į mane. Pastumiau ją ir ji paėjo atgal. Trenkiau antausį ir iš jos rankų iškrito ginklas. - Jei nori likti gyva vaidink su manimi kitaip tikrai mirsi, - sušnabždėjau tuliai į ausį.

Pastūmiau ją ir ji jau lietė sieną nugara.

- Tu mirsi! - sušukau.

- Ne! - klykė ji, bet aš paėmiu peilį ir pamerkiau jai akį. Pavaidinau, kad duriu jai į pilva, bet dūriau į sieną. Ji paėmė peilį į ranką ir prileikė jį šone ir suklupo. - Dek pragare, Lelyte, - sušnypštė ji ir krito.

- Ar tu leimingas, Russell?! - sušukau. - Dabar bus tavo eilė!

- Šaunuolė, Lelyte, aš žinojau, kad nepasikeitiei.

- Ateik čia ir išsiaiškinkime kaip dera, -piktai pasakiau.

Jis priėjo prie Vanessos ir atsitupė.

- Manėt mane apgausit?

Vanessa su peiliu perbrėžė jam žandą, nes spėjo pasitraukti.

- Mes tau parodysim, kad esi tik apgavikas ir išdavikas!

- Tai jūs mane išsavėte! Susidėjote su mano priešais!

- Jei būtume išdavusios tu būtum senei pakastas po žeme! Tu esi tik vabalas kuris trugdo mums gyventi ramiai ir laimingai! Po galais, Russell, kodėl mane pagrobei ir privertei paklusti! Tu privalai mirti, nes kitaip mano šeimos nepaliksi ramybėje.

Išsitraukiau pistoletą ir šoviau tiesiai į jį. Jis sukrito. Priėjau prie vyro ir patukrinau pulsą. Jo nebuvo. Šią paslaptį nusinešiu į kapus. Atsisukau pažiūrėti į Vanessa, bet Russell pakalikau laikė jai peilį prie kalko. Netrukus jos nebeliko gyvųjų tarpe.

- Dabar jūs esate gaujos vadė. Jai norite, kad tai liktu pslaptyje neturi likti liudininkų. Būsių jūsų ištikimiausias žmogus.

- Sutvarkyk tai...

- Kevin.

- Sutvarkyk tai Kevin.

- Žinoma.

Po valandos buvau bute kuriame gyvenu. Iškarto nuėjau į dušą ir nusiprausiau. Prieš akis matai Russell pašaipią šypseną ir pyktis tiesiog veržiasi lauk. Suspaudžiau stipriai kumščius, kad net paskaido. Reikia surasti Vanessos šeima ir pranešti blogą naujieną.

Jau buvo vėlus vakaras, bet tik dabar atsiradau prie Vanessos namo. Paskambinau į duris ir atidarė jas blondiniškais plaukais vyras kuris rankose laikė mažą meigaitę.

- Kas jūs? - paklausė.

- Vanessa, ji... ji buvo nužudyta. Atėjau jums tai pranešti... Jeigu ko nors prireiks skambinkite šiuo numeriu. Atleiskite, kad nepėgiau jos apsaugoti. Ji kovojo, jog liktu gyva, bet priešas buvo stupresnis.

- Ačiū, kad pasakėt... - tarė jus parauusiomis akimis.

Paėmė jš manęs poperiuką su numeriu ir uždarė duris. Suprantu kaip jam skaudu.

Na štai ir nauja dalis. Atsiprašau už klaidas, nes rašau vėl su telefonu.