Aš noriu... (Baigta)

22.

- Močiute! - sušukau ir apkabinau moterį kurią mačiau labai seniai ir pasiilgau jos beprotiškai.

- Selena Marie Gomez, tu tapai tokia gražuolė! - pagyrė mano išvaizda ji.

- Močiute, o tu nesentsti, - apžiūrėjau ją. - Tokia jauna atrodai.

- Štai ką reiškia sveika gyvensena, - šyptelėjo ji.

- Aš noriu kai ką jums pasakyti, - surimtėjau.

- Kas nutiko, brangioji? - paklausė ji.

- Gal prisėskite, - jie abu atsisėdo ir pažvelgė į mane.

- Na?

- Jūs žinote mano ligą, bet nežinote dar kai ko, - nutilau. - Aš laukiuosi.

- O dieve, - užsidegė rankomis burną. - Kaip?

- Tai prievartos vaisius, - vos girdimai pasakiau.

- Selena... - priėjo prie manęs močiutė ir apsikabino. - Tik nedaryk kvailystės.

- Aš pasiliksiu jį ar ją, juk vaikas nekaltas, kad jo tėvas toks, - pasakiau.

-Tu šaunuolė,-stipriau suspaudė savo glėbį ji.

- Močiutę ką darysim dėl mano ligos? - tyliau paklausiau.

- Kalbėjau su gydytoju ir jis nori su tavimi pasikalbėti bei apžiūrėti, - atsakė ji. - Bet važiuosime pas jį rytoj.

- Gerai, - šyptelėjau.

- Vos nepamiršau, - nestipriai trenkė su ranka sau per galvą, o aš nusijuokiau. - Tavo pusbrolis Brandon gyvena čia, todėl nenustebk jei kokią išdaigą iškrės.

Abi nusijuokėme ir Senelis mane palydėjo iki mano kambario. Mane nuvedė į antrą aukštą ir atidarė pirmas duris. Įėjau į vidų ir netekau žado. Šis kambarys buvo nepakartojamas. Per vidurį buvo dvigulė, baltai juoda lova, šaliai jos buvo mažas staliukas. Kairėje pusėje buvo didelis veidrodis ir šalia stalas nei per didelis, nei per mažas. Netoliese stovėjo spinta, o dešinėje pusėje buvo langas per kurį matėsi gražus vaizdas ir netoli jo pakabintas hamakas. Tikriausiai močiutė prisiminė jog vaikystėje man jie labai patikdavo.

- Selena?

- Brandon! - atsisukusi pamačiau savo pusbrolį ir bėgau jam į glėbį.

- Kokia tu išgražėjusi, - pagyrė mano išvaizdą jis.

- Tu mano pusbrolis, todėl nenužiūrinėk manęs, tai šlykštu, - pasakiau, o jis tik nusijuokė.

- Na pasakok, - atsisėdo ant mano lovos jis.

- Ką? - sutrikau.

- Pasakok kas nutiko per tą laiką, kol nebuvome susitikę, - paaiškino Brandon.

- Tu kaip mergina, - paverčiau akis ir abu nusijuokėme.

- Tu atrodai pasikeitusi, - sumurmėjo jis, o aš suraukusi antakius pažiūrėjau į jį, nes nesupratau apie ką jis turi omenyje.

-Praėjo daug laiko, - tariau.

- Aš ne apie tai, - pažiūrėjo į dėmiau į mane.

- Brandon, aš nenoriu apie tai dabar kalbėti, - tyliau pasakiau.

- Ahh, gerai, - atsiduso jis ir atsistojo prie durų. - Būsiu apačioje, ateik kai norėsi.

- Būtinai, - šyptelėjau.

Atsegiau savo tašęs ir išėmiau visus drabužius kokius buvau įsidėjusi. Jų buvo labai mažai... Trys palaidinės, dvi kelnės, apatinis trikotažas ir dar vieni batai. Reikės nueiti į parduotuvę, bent tiek gerai, kad pinigų pasiėmiau.

Į apačią manau nebenusileisiu, nes buvau pavargusi. Atsiguliau į minkštą lovą ir galvojau. Mano galvoje sukosi daug klausimų, bet į visus taip sunku gauti atsakymą. Žinau gerai tik viena, kad savo vaiko niekada nepaliksiu... Be galvodama aš užmigau.

*
-Kur aš? - štai toks klausimas kilo mano mintyse.

- Selena, - Išgirdau pražystamą balsą kviečianti mane. Atsisukau, bet ten nieko nebuvo. - Selena, - vėl Išgirdau savo vardą. Užmerkiau akis, nes man baisu. Mano širdies ritmas pagreitėjo ir maniau nenusiraminsiu, bet pajutau švelnią ranką sau ant peties. Lėtai atmekiau akis ir atsisukau į tą žmogų. Buvau dar labiau išsigandusi.

- Tu...tu...tu miręs,-pasakiau drebančiomis rankomis. - Tavęs čia nebėra.

- Nusiramink, - švelniai pasakė jis.

- Tėti, - ašarotom akim pažiūrėjau į vyrą.

- Dukrele mano, būk stipri, - apkabino mane jis. - Tau dar daug teks kentėti, bet žinok, kad aš visada su tavimi. Kad ir kas benutiktu, prisimeni?

- Kad ir kas benutiktu, aš visada būsiu su tavini, kad ir nukristum, aš tave pakelsiu, nes tu, mano princese, verta laimingo gyvenimo... - pakartojau Tėčio žodžius kuriuos man pasakė prieš jam mirštant. - Aš tavęs pasiilgau, man tavęs labai reikia šalia, kad patartum man...

- Visada... - išgirdau jį tylu ir staiga viskas dingo.
*
Atmerkiau apsimiegojusias akis ir netrukus jos prisipildė ašarų. Kambaryje pasigirdo kukčiojimas.

- Košmaras? - atėjo į kambarį Brandon.

- Ne, - papurčiau galvą. - Noriu vėl ten. Noriu vėl būti su tėčiu. Jis su manimi kalbėjosi, mane apkabino.

- Selena, bet mes esam čia, - tarė vaikinas. - Mes tavęs nepaliksime, be to tau negalima jaudintis.

- Iš kur sužinojai? - paklausiau.

- Močiutė galvojo, kad žinau ir pradėjo apie tavo ligą bei kūdikį kalbėti, - šyptelėjo.

***
Įkėliau naują dalį. Ačiū labai už tai, kad mane palaikote. Stengiausi rašyti ir atsiprašau už klaidas.
Kitai labai norėčiau kad surinkrumete 10 vote.