Aš noriu... (Baigta)

2.23

Zayn pov.

Ji dirba Russell gaujoje. Grįžo prie seno. Negaliu ja pasitikėti. Ji pasikeitė. Ji nebe mano Selena. Mano gyvenimo meilė mirė tą dieną operacinėje, o ji tik jos kopija.

- Zayn, tau turbūt šokas, - per telefoną kalbėjo Louis.

- Tu neįsivaizduoji ką dabar aš patiriu, - pasakiau.

- Aš nesuprantu, bet visada gali kreiptis į mane, brolau.

- Žinoma.

- Turiu eiti, atsibudo velniukas, - nusijuokė jis.

- Eik ir pasirūpink šeima, seni, - nusijuokiau aš ir padėjau ragelį.

- Zayn, - mano ausis pasiekė tas gražus balsas.

- Ko nori? - piktokai pasakiau.

- Leisk pabandyti man būti vėl jūsų šeimos nare, - pasakė ji.

- Kodėl turėčiau? - paklausiau.

- Nes tu nenori Zack ir Mėjos palikti be motinos, - atsakė, o aš nusijuokiau.

- Tavęs nebuvo dvejus metus ir mes puikiai susitvarkėme, Lėlyte, - pamerkiau akis ir nuėjau, tačiau ji mane pasivijo ir sulaiko už rankos.

- Pykti gali, bet niekas nepasikeis.

- Tikėjau tavo kiekvienu žodžiu, bet ar dabar galiu tavimi patikėti? - paklausiau jos.

- Tie dveji manęs nepakeitė, aš tokia pati.

- Tu labai klysti, - papurčiau galvą.

- aš tau pažadu, kad viskas bus taip kaip buvo.

- O galbūt aš nenoriu, kad būtų kaip buvo?

- Žinau, kad tau sunku, bet ir man taip yra, bet aš su viskuo sutiksiu, tik leisk pabandyti viską pradėti iš naujo.

- Palikim dabar taip kaip ir yra.

- Zayn, neprašau tavęs man atleistiniš karto, bet noriu būti jumis, - pažvelgiau į jos rudas ašarotas akis ir man suspaudžia širdį. Sukandu dantis, kad pats nepravirkčiau. Ką man daryti? - Zayn, prašau.

- Leisk man pagalvoti... - nusuku žvilgsnį nuo jos.

- Gerai, - vos girdimai tarė ji. - Aš išeisiu, o kai pagalvosi paskambink ir arba grįšiu arba ne - tai bus tavo sprendimas.

- Mylėjau tave, labai, bet tu nebesi ta kurią pamilau...

- Jeigu mane mylėjai tada, pamilsi mane ir tokia kokia esu dabar... Aš tave mylėjau, myliu ir mylėsiu amžinai, Zayn Malik, mafijos bose, vyre ir dviejų vaikų tėve.

- Tai skamba keistai, ar ne? - tariau.

- Taip, bet ir mano istorija nuo tavo neatsilieka, o dabar labanakt, brangusis.

- Labanakt.

Selena pov.

Grįžusi į butą išsitraukiau dienoraštį. Tai tikriusiai keista, bet aš mėgstu išreikšti save rašydama ką nors panašaus. Parašau čia tai ko negaliu ar nenoriu pasakoti kitiems ir pasidaro lengviau. Pasiėmiau mėlyną rašiklį ir pradėjau kaip visuomet.

Sveikas,

Šiandien sutikau juos. Atrodė jog manęs nebuvo ten amžinybę. Russell atėmė iš manęs dvejus metus kurių nebesusigražinsiu. Man buvo skaudu matyti Zayn liūdnai piktas akis žiūrint į mane. Be manęs jiems buvo geriau, bet aš kaip kvailė sugalvojau grįžti į šeimą nepagalvodama, kad įskaudinsiu juos savo tokiu staigiu grįžimu. Jeigu Zayn nesutiks neduos man kito šanso pasitaisyti, aš paliksiu juos, kad ir kas nutiks, kad ir ką reiktų padaryti. Taip... Man skauda... Bet dėl jų gerovės aukosiuosi kiek reikės, nes aš turėjau juos palikti prieš dvejus metus amžiams. Kodėl aš nemiriau tada?

Zack atrodė toks laimingas ir man dar labiau skaudėjo širdį kai suprantu, jog manęs tiek ilgai nebuvo, o Mėja....ji ištarė pirmąjį žodį, tačiau nemačiau kaip ji pradėjo vaikščioti, nemačiau jų šypsenos, ašarų, negirdėjau juoko, balso, žingsnių. Nejaučiau Zayn bučinių, apkabinimų, romantiškų vakarų. Kodėl mano gyvenime taip susikloste viskas? Kodėl būtent mes negalime būti laimingi? Ką mes tokio padarėme, kad pasaulis mus kankina? Padarysiu bet ką, kad tik vaikai augtu laimingi ir jog nieko jiems netruktu.

Užverčiau knyga ir padėjau po pagalvę. Tikiuosi rytoj išauš gražesnė diena. Su šia mintimi ir užmigau.

*** Štai ir kita dalis***
Istorija artėja link pabaigos. Tikiuosi patiko ir lauksite tesinio. Ar jūs norite sužinoti ar Zayn duos antrą šansą jai sr ne? Kas nutiks rytoj?