Aš noriu... (Baigta)

2.28

Stovim prie mano motinos kapo. Oras jau vėsus ir darosi žvarboka.

- Selena, aš einu atsisėsti į automobilį su vaikais, nes jiems šalta. Pabūsi viena ar eisi su mumis?

- Aš tik atsisveikinsiu, - šyptelėjau.

Nuėjus Zayn su vaikais atsiklaupiau prie kapo.

- Mama, žinau, kad tu manimi nusivylei, visada mane mylėjai ir troškai tik gero, tačiau aš buvau bloga dukra. Jei pykai ant manęs tai tikrai ne iš blogos valios, o dėl to, kad sudrausmintum mane. Tačiau kai prisimenu kaip mane įskaudinai ligoninėje... Te noriu atsisveikinti ir pasakyti, kad atsiprašau už savo elgesį ir žodžius, bet tai kas buvo nebedings iš gyvenimo. Ir žinoma aš tau atleidžiu. Visada tave mylėjau ir branginau, kad ir ką tau prikalbėjau, kad ir kiek kartu sakiau jog nekenčiu ir žinau kaip tau buvo skaudu tai girdėti, tačiau... Aš dabar pati esu dviejų vaikų motina ir suprantu tavo elgesį. Norėčiau, kad tu tai išgirstum, bet žinau, kad manęs negirdi. Tu mirei ir nukeliavai pas tėti. Palikai mane ir iškeliavai pas savo gyvenimo meilę. Mylėjau, myliu ir mylėsiu tave mamyte. Nepamiršiu tavęs ir vaikams minėsiu geru žodžiu. Sudie, mamyte.

Padėjau puokštę gelių ir nuėjau. Mano skuostais tekėjo šaltos ašaros. Įlipus į automobilį mane apglėbė šiluma.

- Mamyte, kodėl verki? - paklausė sūnus.

- Nes mano mamyte iškeliavo pas mano tėti, - atsakiau.

- Bet dabar tavo mamyte su tavo tėveliu laiminga turėtu būti, tad kodėl verki?

- Kaip aš  anksčiau nepagalvojau? - vos nusijuokiau. - Zayn, koks mūsų sūnus protingas.

- Toks kaip mes, - pasakė ir nusijuokėm.

- O sese? - paklausė Zack ir vėl nusijuokėm.

- Sužinosim kai bus didesnė, - pasakiau ir susižvalgėm su Zayn kuris laikė juoką.

- Važiuojam namo, - pasakiau ir mano vyras po minutės pradėjo važiuoti.

Prisiminiau dienas su mama. Jos visos būdavo labai įvairios. Niekada nebūdavo, kad visada gerai ar visada blogai. Nors kai mirė tėtis dažnai nebūdavo labai gerų dienų.

***
- Mamyte, aš noriu šitos lelytės! - nusivedžiau mama prie žaislų skyriaus.

- Na gerai, bet visa mėnėsi nebepirksiu lelyčiu.

- Kodėl? - patempiau lūpą.

- Nes ši lelytė brangi, - atsakė.

- Brangi?

- Taip.

- Tada nenoriu šitos lelytės, - padėjau mamai.

- Bet tu tiek svajojei apie ją.

- Aš jos nebenoriu, - papurčiau galvą. - O ši brangi?

Parodžiau į lelyte kuri buvo daug mažesnę už buvusia.

- Ne, - atsakė mama.

- Noriu šitos tada! - sušukau.

- Ar tikrai?

- Taip! Duokš ją!

***
- Aš einu pas Eleonorą! - sušukau.

- Niekur neisi kol nesuvalgysi ryžių!

- Bet mama, - nuliudau.

- Eik valgyt, - parodė į lėkštę.

- Mandy, tegu eina, - pasakė tėtis ir aš nusišypsojau.

- Na... Gerai, - nusileido ji. Aš pribėjau ir pakštelėjau mamai ir tėčiui į skruostus.

- Ačiū ir iki! - suškukau.

***

- Kur buvai visą naktį? - piktai paklausė mama.

- Aš buvau pas Amanda, - pasakiau.

- Ar tikrai?

- Taip,- linktelėjau.

- Ji man vakar vakare skambino ir klausė kur tu.

- Amm...

- Namų areštas savaitei! Ir atiduok telefoną.

- Ne, mama! Prašau!

- Jokiu ne ir bet. Kaip pasakiau taip.

***

- Nekenčiu tavęs! - sušukau per ašaras.

- Kaip tu kalbi su savo motina, Selena Marie Gomez! - pakėlė balsą mama.

- Kaip noriu taip ir kalbu! Tu man neaiškinsi!

- Tavo tėtas tave per daug išlepino, dabar nebūtu taip kaip dabar...

- Neminėk tėčio!

- Jis buvo mano vyras!

- O man nerūpi! Nekenčiu tavęs ir nenoriu matyti tavęs akyse! - ėjau iš kambario.

- Grįžti čia, Selena!

- Ko tu dar nori iš manęs?! Neužteko ir tėčio pražudyt?

- Kaip tu drįsti mane kaltinti!

- Jei ne tu mano tėtis būtu laimingas!

- Manai tavo tėtis laimingas kai mato tave girtaujančia? Duodiesi su visais miesto vaikinais!

Trenkiau moteriai antausi.

- Nekenčiu tavęs! Girdi? Nekenčiu!

***
- Kai kas pas tave atėjo, - nusišypsojo mama.

- Nieko nenoriu matyti, - suirzusi pasakiau.

- Ar tikrai?

- Atstok nuo manęs! - sušukau ir užsidengiau pagalve galvą.

Te girdėjau kaip užsidaro duris ir vėl tyla.
***
Kaip skauda galvą... Kur aš? Paėmiau telefoną į rankas. Jau puse pirmos dienos. Suradau mamos numeri ir jai paskambinau.

- Selena, kur tu vaikeli?

- Mama, aš kažkur Evanso gatvėje, ar gali atvažiuoti?

- Žinoma tuoj būsiu.

Po šešių minučiu privažiavo mama su automobiliu. Įlipau į autobobilį ir pajudėjom iš vietos.

- Ar matai kaip tu atrodai, vaikeli mano...

- Žinau, - sukuždu.

- Kas nutiko?

- Nieko...

- Visada gali man papasakoti, Selena.

- Žinau, mama, - atsisukusi šyptelėjau.
***

Mano skuostu slydo skaudi ašara. Aš buvau bloga dukra...

- Atsiprašau, - vos girdimai tariau.

***
Nauja dalis. Ši dalis galim sakyti buvo apie Selenos motina.