Aš noriu... (Baigta)

2.22

Selenos pov.

- Geriau jau būtum mirus... - taręs, Zayn išėjo iš kambario.

Suklupau ir užsidengiau rankomis veidą ir leidau ašaroms tekėti mano skuostais. Aš nenoriu būti Lelyte, bet jei to nepadarysiu... nužudys mano šeimą. Dėl jų padarysiu viską, net gyvybę atiduočiau kurios jau nebeturejo buti čia. Jei ne Luke aš būčiau mirus, jis isgelbėjo mano gyvybe. Luke tik vaidina blogu, bet jis ištiesu yra geras žmogus. Kai jis mirė mane pasiėmė Russell su gauja. Ta pačia su kuria nutraukiau ryšius kai susipažinau su Zayn. Jie manęs neišleido iš akių ir stebėjo kiekviena mano žingsnį. Turėjau tapti Lėlyte prieš savo valia. Esu vėl neprognozuojama ir sutrius. Turiu laukti Russell žinutės pagal kurią sužinosiu kitą jo sugalvota užduotį man. Jeigu kažkam prasitarsiu nužudys Zayn ir vaikus ko aš jiems neleisiu. Turiu būti stipri. Priėjau prie veidrodžio, nusivaliau ašaras ir įsižiūrėjau į savo atvaizdą. Aš pasikeičiau per tuos dvejus metus, tačiau dabar privalau atsigriebti už juos ir atsikratyti Russell. Išėjau iš kambario į virtuvę kur buvo visi. Daug akių pažvelgė į mane, o aš stengiausi nenuleisti savųjų į grindis. Priėjau prie sūnaus ir pakštelėjau jam į skruostą. Paėmiau dukrą į rankas ir abi nusišypsojome. Kai atėjau įsivyravo tyla kuri nebuvo maloni, jaučiau įkyrius ir smalsius žvilgsnius kurie nieko gero nežadėjo.

- Selena! - išgirdau kaip mane pašaukia vardu ir atsisuku į tą pusę.

- Brandon! - padėjau Mėja ant kojų ir nuėjau apsikabinti pusbrolio. - Kaip seniai nesimatėme.

- Pasiilgau, sesut, - pasakė jis.

- Aš tavęs taip pat, - stipriau apkabinau jį.

- Ko čia taip tylu? Šiandien mano mažosios gimtadienis, todėl norėčiau švęsti, o neliūdėti!

- Atleisk,  - tyliai pasakiau jam.

- Girdėjau gantų iš gaujų, - pasakė.

- Apie tai sklinda daug gantų.

- Tu vėl su Russel?

- Negaliu tau to pasakoti, pusbroli, - papurčiau galvą. - Aš prisiekiau. Jei kažkam papasakosiu apie tai kas nutiko per šiuos dvejus metus nužudys juos.

- Tau turbūt labai sunku.

- Tu net neįsivaizduoji.

- Mama! - pribėgo Zack ir įdavė piešinį. - Čia tau.

Piešinyje buvo pavaizduota du vaikai, moteris ir vyras.

- Ar čia mūsų šeima? - paklausiau jo pritūpusi, o jis linktelėjo kelis kartus.

- Čia tėtis, - parodė į tamsių plaukų, aukštą vyrą. - Čia tu, - parodė į moterį šalia vyro. - Čia aš. - parodė pirštu į berniuką. - O čia Mėja, - parodė į mažą mergaitę kuri laikė mano ranka piešinyje.

- Labai gražu, Zack, šaunuolis, - pabučiavau sūnui kaktą. Jis nusišypsojo ir nubėgo prie Zayn. Jie apie kažką kalbėjo, bet man tai nelabai rūpėjo juk jis jo tėtis.

- Kaip tu? - priėjo Eleonor.

- Tragiškai, - pasakiau tiesiai šviesiai.

- Papasakosi?

- Kaip senais gerais laikais? - nusišypsojau, o ji taip pat išsišiepė.

- Aš vis dar tau neatkeršijau už tai, kad parašei jam per mano telefoną! - trenkė nestipriai į ranką.

- Nagi, El, tai buvo labai seniai, - nusijuokiau.

- Per tave jis si manim nesikalbėjo savaitę!

- Bet tai juk nebesvarbu, juk tu turi Loui ir du angeliukus.

- Tu taip pat turi savo šeima, Selena, tik leisk jam atsigauti. Nematei kaip jis kentėjo kai manė jog mirei, o kai sužinojo iš tavo sesers jog esi gyva... Jis tavęs ieškojo ir net vėl grįžo į mafiją...

- Ką pasakei? - paklausiau išsigandusi, bet stengiausi to neparodyti.

- Jis vėl gryžo prie nešvaraus darbo, - pakartojo tik kitais žodžiais.

- Atleisk, turiu pasikalbėti su juo, - tariau.

- Tik nesakyk, kad aš tau tai pasakiau, - sušnabždėjo į ausį.

- Niekada neišduosiu, El, žinai tai, - šyptelėjau ir ji man atsakė tuo pačiu.

Priėjau prie Zayn ir paklausiau:

- Grįžai prie senos savo veiklos?

- Kaip ir tu, - atsakė suirzes.

- O iš kur tu tai sužinojai? Tavo infotmatorius... - pertraukė mane.

- Iš tavęs, dabar, - tarė. - Išsidaviai.

Trenkiau mintyse ranka saunper kakta. Na ir kvailė aš...

- Selena, turiu prašyma, - išgirdau jo tylu balsą.

- Kas yra?

- Arba išeik ir nebegrįšk, arba pasilik su mumiz visam.

- Žinoma, kad pasiliksiu, Zayn. Aš myliu jus.

- Taip neatrodo, - pasakė.

- Atleisk man, kad negrįžau, bet negalėjau.

- Kodėl?

-  Negaliu pasakyti...

- Taip ir žinojau, - sumurmėjo jis ir nuėjo. Atsidusau ir atsirėmiau į stalą.

***
Na štai pagaliau įkėliau naują dalį. Rašiau su telefonu, todel gali būti nemažai klaidų, bet pasistengsiu pataisyti kiek galėsiu. Buvau labai užimta, bet atėjo mintis ir suradau laiko parašyti dalį. Ačiū, kad skaitote <3